Kristupas Kolumbas

Kristupas Kolumbas it. Cristoforo Colombo
Pomirtinis Kristupo Kolumbo portretas, nutapytas Sebastiano del Piombo 1519 m. Nėra jokio autentiško Kolumbo portreto.
Gimė	1451 m. spalio 31 d. Genuja, Italija
Mirė	1506 m. gegužės 20 d. (54 metai) Valjadolidas, Ispanija
Palaidotas (-a)	Sevilijos katedra
Tautybė	italas
Sutuoktinis (-ė)	Filipa Moniz Perestrelo
Vaikai	Diegas Kolumbas Ferdinandas Kolumbas
Religija	Romos katalikas
Veikla	jūrininkas
Žinomas (-a) už	atrado Ameriką
Parašas

Kristupas Kolumbas (it. Cristoforo Colombo, isp. Cristóbal Colón; 1451 m. rugpjūčio 25 d. ar spalio 31 d. (spėjama gimimo vieta Genuja) – 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolide) – Genujos jūrininkas, tarnavęs Ispanijai, tradiciškai vadinamas „Amerikos atradėju“.

Istorinė reikšmė

Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija.

Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją, tačiau nemanė, kad pasiekė pačią Indiją.

Biografija

Pats K. Kolumbas savo testamente rašė, kad buvo gimęs Genujoje („siendo yo nacido en Genoba“). Jo kilmę iš Genujos respublikos patvirtina ir keli to meto kronikininkai. 1491 m. karališkajame protokole jo gimimo vieta minima Savona. Ilgainiui tiek K. Kolumbo gimimo vieta, tiek data tapo įvairių kontroversiškų diskusijų objektu. Net 6 Italijos ir Ispanijos miestai skelbėsi esą Kolumbo gimtinėmis. Šiuolaikiniai tyrimai linksta prie versijos, kad K. Kolumbas gimė 1451 m. metais neturtingoje šeimoje, Genujoje. Ši versija remiasi 1909 m. Genujoje atrastu dokumentu, kuriame aprašomas 1479 m. teisinis ginčas. Pats šis dokumentas savo turiniu prieštarauja daugeliui kitų šaltinių, todėl K. Kolumbo gimimo vieta nėra vienareikšmiškai nustatyta.

Kristupas buvo vyriausias iš 5 vaikų. 1470 metais šeima persikėlė į Savonos miestą į vakarus nuo Genujos, kur Kolumbas dirbo tėvo vilnos perdirbimo versle, o laisvalaikiu su broliu mokėsi kartografijos. Nuo 1474 metų jis pradėjo dirbti įvairiuose laivuose.

Apie Kolumbo kilmę prikurta įvairių hipotezių: ispanai tvirtina, kad jis buvo nesantuokinis Ispanijos princo De Viano sūnus ir saugodamas šią paslaptį prisistatydavo kaip prastakilmis.

Pagal kitą versiją, iškeltą ispanų ir amerikiečių istorikų, Kolumbas gimė Maljorkos saloje. Jis kruopščiai slėpęs šį faktą, kadangi jaunystėje buvo Korsikos laivo kapitonas ir kariavo prieš Aragono karalių, Ispanijos karaliaus Ferdinando tėvą.

Kaip šios hipotezės patvirtinimas, pateikiamas faktas, kad savo laiškuose Kolumbas niekada nenaudojo italų kalbos. Rašytinių tekstų stilistika, kalba ir braižas rodo, kad jis buvo kultūringas ir išsilavinęs žmogus, o ne prasčiokas, per klaidą atradęs Naująjį Pasaulį.

Pagal dar vieną versiją jis – krikštytas žydas, ir todėl vienu metu užsiiminėjo kartografija ir kaligrafija, paplitusia to laikotarpio žydų profesija.

Kolumbo išvaizda žinoma pagal portretus, kurie buvo nutapyti jau po jo mirties. Baltorome de Las Kalas, matęs Kolumbą 1493 m. aprašo jį taip:

„Aukštas, aukštesnis už vidutinį, pailgo veido: kelianti pagarbą, ereliška nosis, akys mėlynai pilkos, balta oda su raudonumu, barzda ir ūsai jaunystėje buvo rusvi, bet darbuose pražilo“

Atradimai

Kristupas Kolumbas pirmą kartą išsilaipina Amerikoje. D. Pueblos paveikslas, 1892 m.

K. Kolumbą išgarsino tai, kad jis su Ispanijos vėliava 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu manė, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Išplaukęs trimis laivais „Niña“, „Pinta“ ir „Santa Maria“, Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Tuo metu idėja, kad Žemė yra sferinės formos, jau buvo gana paplitusi ir Kolumbo idėjai prieštarauta daugiau dėl to, kad manyta, jog vandenynas, esantis tarp Indijos ir Europos yra per didelis, kad jį būtų galima perplaukti.

Kristupas Kolumbas nebuvo pirmasis europietis, pasiekęs Amerikos žemyną, kadangi dar XI amžiuje tai padarė vikingai (Leifas Eriksonas), kurie ten įkūrė trumpai gyvavusią koloniją, kur dabar yra L'Anse aux Meadows. Taip pat, pasak Gavin’o Menzies’o (anglų jūrininkas, tyrinėtojas), 1421 metais Amerikos žemyną pasiekė kinų laivynas (knyga: „1421 metai, kai Kinija atrado Ameriką“).

Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, vėliau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą. Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu (už jį žemyną anksčiau pasiekė Amerigas Vespučis). Vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų.

Kolumbo ekspedicijos sąlygojo ilgalaikius Senojo ir Naujojo Pasaulio santykius, apsikeitimą rūšimis (žalingais virusais bei bakterijomis, bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais), taip pat Amerikos kolonizavimą.

Kelionės

1. 1492 m. atrado Bahamų salyną, Kubos šiaurinę pakrantę ir Haičio salą.
2. 1493–1496 m. atrado keletą salų Mažuosiuose Antiluose, Puerto Riką, Jamaiką ir pietinį Kubos krantą.
3. 1498–1500 m. atrasta Trinidado sala ir dalis Pietų Amerikos pakrantės.
4. 1502–1504 m. atrastos Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno pusės nuo Hondūro iki Darjeno įlankos.

Ispanija XV a. antroje pusėje

1469 m. Kastilijos karalienė Izabelė I ištekėjo už Aragono sosto įpėdinio Ferdinando II. 1479 m. Ferdinandas paveldėjo sostą, ir pačios stambiausios Pirėnų pusiasalio valstybės susijungė į vieningą Ispaniją. 1480–1485 m. karališkajai šeimai įkūrus inkviziciją, numalšintas stambių feodalų ir dvariškių pasipriešinimas ir įtvirtinta absoliuti valdžia.

1492 m. spaudžiant susivienijusiai Ispanijai, krito paskutinė Pirėnų pusiasalio musulmoniškoji valstybė – Granados emyratas. Tuo pačiu baigėsi rekonkistos periodas, tęsęsis aštuonis amžius.

Išsprendusi vidines problemas, Ispanija pradėjo vykdyti išorinę ekspansiją. Sutapo karališkojo dvaro (naujos valstybės pajamos), buržuazijos, katalikų bažnyčios (pagonių atvertimas į krikščionybę ir Ispanijos dvarininkijos (pasibaigęs karas su maurais) interesai.

Naujojo kelio idėjos gimimas

Iki 1472 m. K. Kolumbas gyveno Genujoje, o nuo 1472 m. Savonoje. XV a. septintajame dešimtmetyje dalyvavo jūrų ekspedicijose. Egzistuoja prielaida, kad dar 1474 m. astronomas ir geografas Paolo Toskanelis laiške jam pranešė, kad Indiją galima pasiekti daug trumpesniu keliu, plaukiant į vakarus. Gali būti, kad jau tada Kolumbas galvojo pasiekti Indiją vakarų keliu. Vadovaudamasis Toskanelio patarimais jis pats atliko skaičiavimus (kurie, beje, buvo klaidingi ir rodė, kad atstumas iki Indijos esąs daug mažesnis negu iš tikrųjų) ir nusprendė, kad visų patogiausiai plaukti pro Kanarų salas, nuo kurių iki Japonijos turėtų būti 5 tūkstančiai kilometrų.

1476 m. Kolumbas persikraustė į Portugaliją, kur gyveno 10 metų. Per tą laiką jis spėjo pabuvoti Anglijoje ir Gvinėjoje. Jis pasiūlė savo projektą Portugalijos karaliui Žuanui II, bet po ilgo tyrimo projektas buvo atmestas.

Projekto įgyvendinimas

1485 m. Kolumbas su sūnumi Diegu pervažiuoja į Ispaniją. Jis dar kartą pasiūlo savo projektą, tik šį kartą Ispanijos karalienei. Tuo pačiu metu jis užmezga ryšius su karalienės patarėjais finansų reikalams, pirkliais ir bankininkais. Kolumbo pasiūlymą tyrė šventikai, kosmografai, juristai, vienuoliai, dvariškiai. Jo siūlymai atmesti tačiau sprendimas pakeistas paskutiniu momentu, kai jis vyko į Prancūziją. Padėjo tai, kad Sevilijos pirkliai pasiūlė paskolą ekspedicijos aprūpinimui.

1492 m. balandžio 17 d. karališkoji šeima su Kolumbu sudarė Santa Fė kapituliacijų sutartį, pagal kurią suteikė Kolumbui ir jo palikuonims titulą „donas“ (tai yra, jis tapo dvariškiu) ir pažadėjo, kad sėkmės atveju jis taps visų salų ir kontinentų, kuriuos atras ar nusipirks, admirolu, o titulas bus paveldimas. Kolumbas tapo vicekaraliumi ir pagrindiniu teritorijų valdytoju.

Pirmoji Kolumbo kelionė

Pirmoji Kolumbo kelionė 1492 m.

1492 m. gegužės 22 d. Kolumbas atvyko į Paloso miestą, kuriame pagal karaliaus įsakymą turėjo gauti dvi karaveles. Miestas jam atidavė karaveles Niña ir Pinta. Tai buvo apie 20 metrų ilgio ir 7 metrų pločio laivai. Savo flagmanui Kolumbas iš Juano de la Cosa išsiderėjo didesnį laivą Santa María.

1492 m. rugsėjo 3 d. karaka „Santa María“ (280 tonų) kartu su dviem karavelėmis – „Pinta“ (240 tonų) ir „Niña“ (100 tonų), kuriomis iš viso plaukė 90 žmonių, pakėlė bures. Kelionė truko du mėnesius. Spalio 12 d. 2 valandą ryto jūreivis Rodrigo de Trianas pamatė žemę. Vėliau K.Kolumbas tvirtino, kad pamatė žemę keliomis valandomis anksčiau ir pasisavino karaliaus rentą, skirtą pirmajam pamačiusiam žemę.

Išsikėlę į krantą, ispanai pastebėjo, kad vietiniai gyventojai turi auksinių daiktų. „Indėnai“ nurodė kelią į pietus. Kolumbas iš to padarė išvadą, kad yra šiaurėje nuo pagrindinės žemės ir nuplaukęs į pietryčius spalio 28 d. atrado Kubą, gruodžio 6 d. Haičio salą (Espanjolę), kurią pasirinko savo būstine.

Sudužus flagmanui „Santa María“, per audrą praradęs ryšį su „Pinta“, Kolumbas nusprendžia asmeniškai vykti „Niña“ ir pranešti apie naujo kelio į Aziją atradimą Ispanijos dvarui. Gruodžio 16 d. palikęs dalį įgulos Navidado forte Espanjoloje, su 43 savanoriais išplaukė atgal. 1493 m. kovo 21 d. užsuko į Seviliją, iš kurios pranešė į Barseloną Kastilijos monarchams, kad kelionė pavyko.

Kolumbas, atplaukęs į kontinentą, plačiai išreklamavo savo sėkmę. Keletą dienų prieš savo kelionę į Barseloną jis išsiuntė pasiuntinius su auksu ir spalvingomis aromis (papūgomis), kurie skelbė apie jo pergalingą grįžimą. Kelyje į juos žiūrėjo tūkstančiai žmonių.

Susitikęs su karališkąja pora – Ferdinandu II ir Izabela I – Kolumbas papasakojo, kokie turtai jų laukia naujosiose žemėse. Tai sukėlė atradimo karštinę ir inicijavo antrąją Kolumbo kelionę.

Kelionės chronologija

• 1492 m. rugpjūčio 3 d. – Kolumbas išplaukė iš Paloso įlankos.
• rugsėjo 6 d. – užtaisius skylę „Pintoje“, ekspedicija keliauja toliau į vakarus iš Kanarų salyno Gomerio salos.
• rugsėjo 16 d. – ekspedicijos kelyje pradėjo pasitaikyti žalių augalų gumulai. Palaipsniui jų atsirado vis daugiau. Per tokią keistą vietą laivai plaukė tris savaites. Taip atrasta Sargaso jūra.
• spalio 7 d. – pareikalavus komandai, nusprendusiai, kad „prašoko“ Japoniją, laivai paima kursą labiau į pietus.
• spalio 12 d. – 2 valandą po vidurnakčio iš laivo „Pinta“ pamatyta žemė.

Laivo Santa María kopija

• spalio 13 d. – Kolumbas išsilaipino krante, iškėlė Kastilijos vėliavą ir formaliai sudaręs notarinį aktą tapo salos valdytoju. Salą pavadino San Salvadoru (dabar tai Votlingo sala, viena iš Bahamų salų, į šiaurę nuo Haičio. Jos koordinatės – 24º š. pl. ir 74º 30′ v. ilg. Saloje ispanai pamatė vietinius gyventojus. Tai buvo аravakai – tauta, kuri per 20–30 metų bus visiškai sunaikinta salyne. Aravakai vaikščiojo visiškai nuogi, ant kūno išsipaišę ritualinius ženklius. Geležinių ginklų jie neturėjo. Jūra plaukiojo irkluojamomis valtimis, į kurias tilpo po 40 žmonių. Čia vietiniai padovanojo Kolumbui „sausus lapus“ – tabaką. Kolumbas, pamatęs pas juos aukso gabaliukus, paėmė 6 aravakus į nelaisvę ir privertė parodyti kelią toliau. Dvi savaites Kolombas plaukė į pietus, atrasdamas naujas Bahamų salas. Čia vietiniai gyventojai nešiojo medvilninius drabužius. Jų namuose ispanai pirmą kartą pamatė hamakus. Iš vietinių gyventojų ispanai sužinojo apie pietinę salą Kubą.
• spalio 28 d. – Kolumbas išsilaipino Barielio įlankoje, šiaurės rytų Kuboje, 76º v. i. Pagal vietinius gyventojus Kolumbas nusprendė, kad yra viename iš Rytų Azijos pusiasalių, bet čia nerado nei aukso, nei prieskonių, nei didelių miestų. Jų namai buvo pastatyti iš šakų, nendrių, augino medvilnę, bulves, tabaką ir kukurūzus. Nusprendęs, kad pasiekė pačią skurdžiausią Kinijos dalį, Kolumbas nusprendė pasukti į rytus, kur jo manymu turėjo būti Japonija.
• lapkričio 13 d. – pas vietinius sužinojęs apie salą, kur yra labai daug aukso, Kolumbas pasuko į rytus jos ieškoti.
• lapkričio 20 d. – prapuolė „Pinta“. Du likusieji laivai nuplaukė į rytus, kur pasiekė rytines Kubos apylinkes – Maisos įlanką.
• gruodžio 6 d. – atradęs Haičio salą, Kolumbas ją pavadino Espanjola, todėl, kad jos toliai pasirodė panašūs į Kastilijos žemes. Plaukiant palei šiaurinį krantą, atrasta Tortugos sala.
• gruodžio 25 d. – Santa María užplaukė ant rifų. Su vietinių gyventojų pagalba iš laivo pavyko nuimti patrankas, atsargas ir brangų krovinį. Iš laivo likučių buvo pastatytas fortas, pavadintas Navidadu. Kolumbas įkurdino forte 39 jūreivius, apginklavo jį patrankomis, nuimtomis iš „Santa María“ ir paliko atsargų metams, o pats 1493 m. sausio 4 d., paėmęs keletą salos gyventojų, su „Niña“ išplaukė į jūrą.
• 1493 m. sausio 6 d. – prie Espanjolos šiaurinio kranto “Niña“ sutiko „Pintą“.
• sausio 16 d. – abu laivai išplaukė atgal.
• vasario 12 d. – pakilo audra ir laivai pametė vienas kitą.
• vasario 15 d. – kai vėjas truputi nutilo, jūreiviai pamatė žemę ir vasario 18 d. „Niña“ priplaukė prie salos, pavadintos nuskendusio laivo vardu, „Santa María“ Azorų salos.
• kovo 15 d. – „Niña“ pasiekė Ispaniją. Tą pačią dieną atplaukė ir „Pinta“. Kolumbas atvežė su savimi čiabuvius, kuriuos pavadino indėnais, truputį aukso, vaisių, paukščių ir jų plunksnų.

Pasaulio padalinimas

1452 m. – 1456 m. popiežiai Mykolas V ir Kaliksas III Portugalijai suteikė teisę valdyti žemes, atrastas į pietus ir rytus nuo Bohadoro iškyšulio, „iki pačių indėnų“.

Kristupo Kolumbo grįžimas iš pirmos kelionės ir žinios apie tai, kad jis atrado „Vakarų Indiją“, sujudino Portugaliją – šitas atradimas panaikino jai suteiktas teritorines teises. Kastilija nesutiko su popiežiaus leidimu, siekdama įteisinti atradimo pirmumą. Konfliktą galėjo išspręsti tik popiežius.

1493 m. gegužės 3 d. popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad visos žemės, kurias Kastilija atrado ar atras vakariau meridiano, esančio 100 lygų į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio, turi priklausyti Ispanijai, o ryčiau – Portugalijai. Popiežiaus sprendimas tapo Ispanijos – Portugalijos derybų pagrindu, kurios po metų 1494 m. birželio 7 d. baigėsi Tordesilijo sutartimi.

Antra kelionė

Antra Kolumbo kelionė 1493 m.

Jau tais pačiais metais paskubomis buvo suorganizuota nauja Kolumbo vadovaujama ekspedicija.

Jei 1492 m. vasarą Kolumbui teko keletą mėnesių rinkti 90 žmonių įgulą pirmai kelionei, tai norinčių vykti į antrą kelionę žmonių kiekis buvo toks, kad reikėjo daryti atranką ir žmonių kiekį apriboti iki 1500–2500, laivų kiekį iki 15–17 (dėl tikslaus laivų skaičiaus iki šiol diskutuojama). Į kelionę buvo paimta arklių, kiaulių, pėdsekių šunų. Vėliau Kolumbas sakė, kad net siuvėjai buvo pasiruošę keliauti, kad tik galėtų greitai praturtėti. Galiausiai į ekspediciją buvo paimta ir misionierių, kurie nusprendė evangelizuoti atrastų žemių gyventojus.

Kelionė prasidėjo 1493 m. rugsėjo 25 d. Šį kartą Kolumbas pasirinko labiau pietinę trasą ir atrado Mažuosius Antilus, Dominiką, Mari Galante, Gvadelupą, Antigvą ir Puerto Riką. Lapkričio 22 d. Kolumbas dar kartą atplaukė į Haičio salą. Išaiškėjo, kad viso įgula žuvo kovose su vietiniais indėnais. Palikęs didžiąją dalį žmonių ieškoti aukso ir kurtis saloje, Kolumbas su 150 žmonių įgula nuplaukė palei Kubos pietinę pakrantę ir atrado Jamaiką. Saloje likę žmonės pasklido po teritoriją, pradėjo plėšikauti, versti vietinius kasti auksą.

Daug atvykėlių buvo nepatenkinti darbu, o neradę legendinių turtų patys pradėjo paieškas. Kiti grįžo į Ispaniją, kritikuodami Kolumbą. Įtakingi Kolumbo priešai siekė, kad į jo vietą būtu pastatytas karališkas vietininkas. Susidarius tokiai situacijai, kovo 19 d. Kolumbas iškeliavo į Ispaniją, kurią pasiekė birželio 11 d. Dvare jam teko gintis nuo jam mestų kaltinimų. Kolumbas gavo savo privilegijų patvirtinimą ir pažadą organizuoti trečią kelionę.

Kelionės chronologija

• 1493 m. rugsėjo 25 d. – ekspedicija išplaukė iš Kadiso. Kanarų salose paėmė cukranendrių ir šunų, išmokytus medžioti žmones. Plaukė maždaug 10º piečiau, negu pirmą kartą. Vėliau tuo keliu naudojosi visi laivai, plaukiantys iš Europos į Vest Indiją.
• Pučiant pakeleivingam vėjui (Atlanto vandenyno ekvatoriaus zonoje vėjai pastoviai pučia į vakarus), kelionė truko tik 20 dienų. 1493 m. lapkričio 3 d. (sekmadienį) buvo atrasta Mažųjų Antilų salyno sala, pavadintu Dominika.
• lapkričio 4 d. – ekspedicija atplaukė į pačią didžiausią salą, pavadinta Gvadelupa. Atrastose salose gyveno karibai, didelėmis valtimis rengiantys žygius į taikių aravakų apgyvendintas salas. Jų ginklai buvo lankai ir strėlės su antgaliais iš vėžlių kiautų ar žuvų kaulų.
• lapkričio 11 d. – atrastos Montserato, Antigvos ir Nevio salos.
• lapkričio 13 d. – prie Santa Kruso įvyko pirmas ginkluotas susirėmimas su karibais.
• lapkričio 15 d. – į šiaurę nuo Santa Kruso atrastas salynas, kurį Kolumbas pavadino „Vienuolikos tūkstančių merginų salomis“ dabar jos vadinamos Mergelių salomis. Apiplaukę salyną iš abiejų pusių, lavai susitiko po trijų dienų.
• lapkričio 19 d. – ispanai išlipo didelės salos vakarinėje dalyje, kurią Kolumbas pavadino San Chuan Batista. Nuo XVI a. ji vadinama Puerto Riku.
• lapkričio 27 d. – laivynas atplaukė prie per pirmąją ekspediciją pastatyto Navidado forto, bet aptiko tik gaisro pėdsakus ir lavonus.
• 1494 m. sausio mėnesį – į rytus nuo sudeginto forto pastatytas miestas, pavadintas Isabele. Daugelis ispanų apsirgo geltonąja karštine. Būrys ispanų, pasiųstas į šalies gilumą, rado aukso upelio smėlyje ir kalningame San Kordilero Sentilio rajone.
• 1494 kovo mėnesį – Kolumbas surengė žygį į salos vidurį. Tuo tarpu Isabelėje nuo karščio sugedo didžioji dalis maisto atsargų. Kolumbas nusprendė palikti tik 5 laivus ir apie 500 žmonių, likusius išsiųsti atgal į Ispaniją. Su jais perdavė pranešimą karaliui, kad rado didelius aukso telkinius ir paprašė atsiųsti gyvulių, maisto ir žemės ūkio įrangos, pasiūlęs už juos sumokėti vergais.
• 1494 m. balandžio 24 d. – Isabelėje palikęs garnizoną, vadovaujamą savo jaunesniojo brolio Diego, Kolumbas trimis nedideliais laivais išplaukė į vakarus palei pietryčių Kubos krantus.
• gegužės 1 d. – rado siaurą ir gilią įlanką (dabartinis miestas su įlanka Guantanamas). Toliau į vakarus – kalnus – Siera Maestro. Iš čia Kolumbas pasuko į pietus.
• gegužės 5 d. – atrado Jamaiką (Kolumbas ją pavadino Santjagu).
• gegužės 14 d. – perėjęs šiaurinius Jamaikos krantus ir neradęs aukso, Kolumbas grįžo prie Kubos. Sekančias 25 dienas laivai plaukė pro mažas salas palei pietinį salos krantą.
• birželio 12 d. – nuplaukęs 1700 km palei pietinį Kubos krantą ir nepriplaukęs tik 100 km iki jo pabaigos, Kolumbas nusprendė pasukti, nes jūra pasidarė labai sekli, jūreiviai pradėjo nerimauti, o maisto atsargos ėjo į pabaigą. Tam, kad Ispanijoje nebūtų apkaltintas paviršutiniškumu, iš komandos pareikalavo prisiekti, kad Kuba – dalis kontinento, ir toliau plaukti nėra prasmės. Pasukus atgal ekspedicija atrado Evangelistos salą (vėliau pavadinta Pinosu, o nuo 1979 m. – Chuventudu.
• birželio 25 d. – rugsėjo 29 d. – grįžtant atgal Kolumbas iš pietvakarių aplenkė Jamaiką ir, praplaukęs pietinius Espanjolos krantus, grįžo į Isabelę. Tuo metu jis sunkiai sirgo.
• Per paskutinius penkis mėnesius antras Kolumbo brolis, Bartolomėjus, atvedė tris laivus su kariuomene ir atsargomis. Ispanų grupė užgrobė juos ir pabėgo namo. Likusieji išsibėgiojo per salą, plėšdami ir prievartaudami vietinius. Vietiniai pradėjo priešintis ir nužudė dalį ispanų. Grįžęs Kolumbas penkis mėnesius praleido ligos patale. Pasveikęs, 1495 m. kovo mėnesį, organizavo Espanjolos užkariavimą su 200 kareivių. Vietiniai buvo beveik beginkliai, Kolumbas prieš juos naudojo kavaleriją (raitelius) ir specialiai apmokytus šunis. Po 9 mėnesių sala buvo nukariauta. Indėnai buvo apdėti mokesčiais, padaryti vergais darbui aukso kasyklose ir plantacijose. Indėnai bėgo iš gyvenviečių į kalnus, mirė nuo nežinomų ligų, kolonistų atvežtų iš Europos. Tuo tarpu kolonistai persikėlė gyventi į pietinę salos dalį, kur 1496 m. Bartolomėjus Kolumbas įkūrė miestą Santo Domingą – būsimąjį Espanjolos centrą, vėliau Dominikos Respublikos sostinę.
• Ispanijos karališkoji šeima, nusprendusi, kad pajamos iš Espanjolos (nedaug aukso, vario, vertingos medienos ir keletas šimtų vergų, atsiųstų Kolumbo į Ispaniją) nereikšmingos, leido visiems Kastilijos pavaldiniams persikelti gyventi į naujas žemes, už tai sumokant auksu.
• 1496 m. birželio 11 d. Kristupas Kolumbas grįžo į Ispaniją ginti prieš tai jam suteiktų teisių. Jis pateikė dokumentą, pagal kurį jis pasiekė Azijos kontinentą, (iš tikro tai buvo Kubos sala). Taip pat jis pareiškė, kad atrado nuostabią šalį Ofirą, kur buvo kasamas biblinio karaliaus Saliamono auksas. Galiausiai jis pasiūlė į naujas žemes nusiųsti ne laisvus gyventojus, o kriminalinius nusikaltėlius, trumpinant jų bausmės laiką per pusę. Paskutiniam pasiūlymui pritarė elitas, siekdamas atsikratyti nepageidaujamų piliečių ir sumažinti išlaidas jiems išlaikyti.

Trečia kelionė

Trečia Kolumbo kelionė 1498 m. – 1500 m.

Nežiūrint to, kad Kolumbas išsaugojo visas savo privilegijas, ankstesnis pasitikėjimas buvo prarastas. Trečiosios ekspedicijos teko laukti net iki 1498 m. gegužės 30 d. Išplaukė šešiais laivais su 300 žmonių, tarp kurių buvo ir nusikaltėlių. Dabar jis laikėsi kurso labiau į pietus (9º 30′ š. p.). Tris laivus paprasčiausiai nusiuntė į Haitį, trys kiti išplaukė į pietryčius ieškoti išsvajotos Indijos. Liepos 31 d. atrado Trinidado salą. Po to pirmą kartą pasiekė Amerikos kontinentą prie Orinoko upės. Jos deltą tyrinėjo dvi savaites. Susirgęs išplaukė į šiaurės vakarus ir atvyko į Haitį, kur tuo tarpu buvo įkurta Santo Domingas, pirma Ispanijos kolonija. Rugsėjo 20 d. atplaukęs į Santo Domingą surado prieš jo brolį sukilusius kolonistus. Kolumbas indėnams paskyrė po didelį žemės plotą.

Ispanų tarpusavio santykiai Santo Dominge nebuvo geri. Autokratinis Kolumbas kėlė savo žmones, konkrečiai savo sūnų Diegą. Dėl ekonominės naudos nebuvimo ir sunkumų su čiabuviais kilo nepasitenkinimas. Kaip ir per pirmą kelionę, žinios apie problemas pasiekė karalių. Tada buvo nuspręsta veikti ryžtingiau. 1500 m. birželį į vakarus išsiųstas Fransiskas Bobadilja, kuris turėjo plačius įgaliojimus. Sužinojęs apie situaciją Haityje jis liepė areštuoti Kolumbą ir jo sūnų. Abu su antrankiais išsiųsti į Ispaniją. Ispanijoje Kolumbas vėl apsigynė ir atgavo karaliaus pasitikėjimą. To rezultatas buvo ketvirta ir paskutinė Kolumbo kelionė į Ameriką.

Ketvirta kelionė

Ketvirta Kolumbo kelionė 1502 m. – 1504 m.

1502 m. gegužės 11 d. flotilė iš 4 laivų su 150 žmonių igula išplaukė į vakarus. Kolumbas į kelionę pasiėmė 13 metų sūnų Fernandą.

Tuo tarpu Vasko da Gama atrado kelią į tikrą Indiją aplink Afrikos žemyną. Kolumbas siekė įrodyti, kad jo kelias į Indiją yra trumpesnis, pelningesnis ir saugesnis. Kolumbas tikėjo, kad šis kelias plyti vakariau Kubos. Ten ir nuplaukė. Buvo pasiektas Hondūras ir Meksika, rytinė Nikaragvos pakrantė. Ten iš vietinių gyventojų buvo sužinota apie „turtingas karalystes“ (Majų civilizaciją, o gali būti ir apie Inkų valstybę) ir „didžiąją jūrą“ (Ramųjį vandenyną), esantį toliau į vakarus. Praradus du iš keturių laivų, buvo nuspręsta grįžti į Kubą, o vėliau į Jamaiką. Ten teko likusius laivus užplukdyti ant smėlio. Sunaikintų laivų medžiagos buvo panaudotos stiprinant gyvenvietę. Vienas iš Kolumbo draugų Diegas Mendesas, su indėnišku laiveliu išplaukė ieškoti pagalbos. Tik po kelių mėnesių kelionės jis pasiekė Haitį, iš kur atvedė pagalbą. Tuo tarpu Kolumbas sunkiai susirgo ir 1504 m. lapkričio 25 d. sergantis pasiekė Ispaniją.

Chronologija

• 1502 m. gegužės 11 d. – ekspedicijos pradžia.
• birželio 15 d. – plaukiant per Mažąsias Antilų salas atrasta Martinikos sala.
• birželio 2 d. – gelbėjantis nuo audros paprašė Espanjolos vietininko Nikolaso Ovando prieglobsčio Santo Domingo įlankoje, bet jam buvo atsakyta. Laimei Kolumbo laivai atlaikė audrą.
• liepa – Kolumbas judėjo į vakarus palei pietinę Espanjolos pakrantę ir Jamaiką. Jis tikėjosi pasiekti pietinę kontinento dalį ir atrasti kelią į Indiją.
• liepos 30 d. – Kolumbas išsilaipino šiaurinėje žemyno pakrantėje ir formaliai įformino savo valdžią. Tose vietovėse gyveno majai, dabar Hondūras.
• rugsėjis – atrado Moskitų krantą (Nikaragva) ir „Auksinį krantą“, vėliau Kosta Rika.
• spalio 5 d. – iš Veragvos (Panama) valstybės indėnų sužinojo, kad iš Pietų jūros iki Ramiojo vandenyno galima patekti per siaurą kalningą sausumą Panamos sąsiauriu.
• spalio 17 d. – atrasta Moskitų įlanka. Vietiniai papasakojo, kad pietuose yra valstybė, kurioje gyvena karingi žmonės, jodinėja ant gyvulių, nešioja šarvus, naudojasi lankais, ietimis, strėlėmis (greičiausia buvo kalbama apie Perų – išsivysčiusią inkų valstybę, kur lamas naudojo kaip krovinius gyvūnus).
• lapkritis – Kolumbo laivai plaukė palei Panamos krantus.
• Gruodis – ekspedicija sutiko naujuosius 1503 metus įlankoje, kuri po 400 metų tapo vartais į Panamos kanalą. Nuo Ramiojo vandenyno Kolumbą skyrė tik 65 km.
• 1503 m. sausis – Kolumbas grįžto į Moskitų įlanką. Jis norėjo čia palikti brolio Bartolomėjaus vadovaujamą koloniją, bet vietiniai indėnai buvo tokie karingi, kad sumanymo atsisakyta.
• balandžio 16 d. – Kolumbas, ieškodamas kelio į Indiją, plaukė į rytus.
• gegužės 1 d. – pasiekęs Ryklių ir Darjeno įlankas Kolumbas iš vietinių sužinojo, kad rajone jau prieš dvejus metus buvo europiečiai. Kolumbas išplaukė į šiaurę, Jamaiką.
• birželio 25 d. – Kolumbui po ilgų kelionių jūra pavyko atrasti Mažąsias Kaimanų salas, atplaukti į šiaurinį Jamaikos krantą (200 km nuo Espanjolos). Laivai užplaukė ant seklumos.
• liepa – Kolumbas pasiuntė į Espanjolą pasiuntinį su pagalbos prašymu Ispanijos kolonijos vietininkui.
• 1504 m. birželis – tik po metų į Jamaiką atplaukė laivas, paėmęs visus likusius gyvus.
• birželio 29 d. – Kolumbas paliko Jamaiką. Iki Espanjolos plaukė pusantro mėnesio.
• rugsėjo 12 d. – broliai Kolumbai paliko Espanjolą ir pasiekė Kastiliją.

Paminklas Kolumbui Brėmerhafene

Espanjolos kolonizacija ir Kolumbo amžininkų kelionės

Tuo laiku į Ispaniją pradėjo tekėti auksas ir perlai, surinkti Perlų krante (pietinis Karibų jūros krantas). Į vakarų Indiją pradėjo keltis šimtai ir tūkstančiai žmonių, norinčių praturtėti. Nuo 1502 m. prasidėjo masinis Antilų salų apgyvendinimas.

Ispanai žvėriškai elgėsi su vietiniais gyventojais. 1515 m. vietinių Haičio gyventojų buvo jau mažiau nei 15 tūkstančių, o XVI a. viduryje jų visai neliko. Į Espanjolą pradėti vežti vergai iš Mažųjų Antilų salų, taip pat „laukiniai“ iš Kubos, Jamaikos ir Puerto Riko. Prasidėjo masinė vietinių gyventojų medžioklė Pietų Amerikoje, o galiausiai pradėti vežti vergai iš Afrikos. Jų palikuonys, dalinai susimaišę su ispanais, galiausiai apgyvendino visą Haičio salą.

Vos panaikinus Kolumbo monopolines teises į Naujas Žemes, iš karto pradėtos organizuoti ekspedicijos.

Pirmaisiais tapo Pedro Alonso Ninjas ir Alonso Ocheda. Pedro Alonso Ninjo 1499–1500 m. aplankė Karibų jūroje Perlų krantą į vakarus nuo Pairijos įlankos ir atsivežė patį didžiausią XV a. laimikį – 38 kg perlų.

Alonso Ocheda į 1499 m. ekspediciją pasiėmė ir ekspediciją finansavusių Florencijos bankininkų atstovą Amerigą Vespučį, kuris ištyrinėjo Pietų Amerikos žemyno krantus.

1499 m. gruodį į ekspedicija išplaukė dar vienas pirmos ekspedicijos dalyvis – Visentė Janjesas Pinsonas kirto ekvatorių, o 1500 m. sausio 26 d. pasiekė pačią rytinę Pietų Amerikos kontinento dalį – San Rokės kyšulį.

Paskutiniai gyvenimo metai

Po ketvirtos kelionės Kolumbas stengėsi susitikti su karaliumi. Jo didžiausia rėmėja Izabelė jau buvo mirusi. Karalius Ferdinandas nesuteikė jam audiencijos. Nebuvo realizuota nei viena iš žadėtų privilegijų. Paliktas ir pamirštas Kolumbas mirė po dvejų metų. Pagal kitą versiją (manuskriptas iš Pūros) Kolumbas mirė daug vėliau ir dar kartą surengė ekspediciją į Rytų Indiją. Šaltinio autentiškumas kelia dideles abejones.

Įvykiai po mirties

Kristupas Kolumbas mirė 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolido mieste, Ispanijoje, palikęs tris sūnus: Diegą, Ferdinandą ir Bartolomėjų. Tuo metu jam buvo 54 metai. Pirmieji ligos simptomai jam pasireiškė jau trečiosios kelionės metu, prieš 8 metus. Pasak sūnaus Ferdinando, jo mirties priežastis buvo podagra, tačiau tais metais šią ligą diagnozuodavo praktiškai visiems nežinoma liga sergantiems žmonėms.

Naujausi Džeraldo Veismano tyrimai rodo, kad greičiausiai Kolumbo mirties priežastis buvo reta tropinė liga – Reiterio sindromas, nors neatmetama versija, kad žymusis keliautojas buvo užsikrėtęs to meto nežinoma venerine liga – sifiliu. Manoma, kad Kolumbas ir jo jūrininkai atvežė šią ligą į Europą. Po mirties Kolumbas buvo palaidotas mažoje Valjadolido koplyčioje, kiek vėliau perkeltas į Seviliją. 1526 m. šalia jo buvo palaidotas ir jo vyriausias sūnus Diego.

Diego našlei paprašius, abu kūnai buvo perkelti per Atlanto vandenyną ir palaidoti Haityje. Kristupas Kolumbas buvo palaidotas Santo Domingo katedros altoriaus dešinėje pusėje.

1795 m. Prancūzijai užgrobus Haitį palaikai buvo iškasti ir perkelti į Kubos sostinę Havaną. Praėjus šimtmečiui Kuba išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos, ir Kolumbo palaikai vėl buvo perkelti per Atlanto vandenyną, bei 1898 m. palaidoti Sevilijoje.

1877 m. darbininkai restauruodami Santo Domingo katedrą, jos altoriaus kairėje pusėje aptiko kapą su žmogaus palaikais. Ant kapo buvo užrašytas Kolumbo vardas. Manoma, kad galėjo būti sumaišytos „kairė“ ir „dešinė“ pusės ir į Havaną 1795 m. buvo perkelti Kolumbo sūnaus Diego palaikai, o pats Kristupas Kolumbas liko Haityje.

Vis dėlto 2002–2006 m. Granados mokslininkai nustatė, kad tikrieji palaikai yra Sevilijoje.

Taip pat skaitykite

• Kolumbo kiaušinis

Nuorodos

• Kristoforo Kolumbo biografija Archyvuota kopija 2008-04-29 iš Wayback Machine projekto.
• Kristoforas Kolumbas Archyvuota kopija 2006-07-13 iš Wayback Machine projekto.
• Kolumbo Laivas „Santa Marija“ Madeiro saloje Kamara de Lobos uoste Archyvuota kopija 2005-12-27 iš Wayback Machine projekto.
• Kristoforo Kolumbo kelionių dienoraštis

Politinis postas
Prieš tai: titulas sukurtas	Vest Indijos gubernatorius 1492 – 1499	Po to: Francisco de Bobadilla