Kaliforninis kondoras

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kaliforniniai kondorai)
Gymnogyps californianus
Kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus)
Kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus)
San Diego zoologijos sode
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Naujojo pasaulio grifai
( Cathartiformes)
Šeima: Amerikiniai grifai
( Cathartidae)
Gentis: Kaliforniniai kondorai
( Gymnogyps)
Rūšis: Kaliforninis kondoras
( Gymnogyps californianus)
Binomas
Gymnogyps californianus
Shaw, 1797
Kaliforninių kondorų paplitimas
Kaliforninių kondorų (Gymnogyps californianus)
paplitimas (šviesiai žalia spalva)

Kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus) – amerikinių grifų (Cathartidae) šeimos plėšrusis paukštis.

Kaliforninio kondoro (Gymnogyps californianus) galva
Kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus)
Siono nacionaliniame parke, Jutos valstijoje, skrendantis kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus). Kadangi ši rūšis labai reta ir saugoma, šių paukščių populiacija nuolat stebima. Šiam tikslui ant sparnų pritaisomi atpažinimo ženklai, kartais radijo siųstuvai, kad būtų galima susekti, atpažinti individualų paukštį ir turėti apie jį informaciją.[1]
Urve esančiame lizde tupintis kaliforninis kondoras su savo 30 dienų jaunikliu, netoli Hoperio kalnų laukinės gyvūnijos valstybinės prieglaudos, Kalifornijos valstijoje, JAV
Besigražinantys kaliforniniai kondorai (Gymnogyps californianus)

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skaičiuojant nuo XXI a. pradžios, šių laikų kaliforninių kondorų fosilijos randamos iš vėlyvojo pleistoceno periodo, maždaug prieš 40 000 metų.[2][3] Fosilijos aptinkamos gana plačioje teritorijoje – visoje vakarinėje JAV dalyje ir šiaurės vakarų Meksikoje – arba nuo pietinės Britų Kolumbijos iki pietuose esančios Žemutinės Kalifornijos valstijos. Jų fosilijų buvo rasta labai toli ne tik nuo dabartinio, bet ir istorinio arealo – net Niujorko valstijoje ir pietinėje Floridoje.

Dar holoceno epochoje kaliforniniai kondorai gyveno plačioje Šiaurės Amerikos žemyno dalyje. Bet prieš atsikraustant europiečiams, jų arealas jau buvo labai žymiai susitraukęs, kada gyveno palyginus nedidelėje žemyno vakarinėje dalyje, tai yra Šiaurės Amerikos žemyno vakarinės dalies kalnuose ir palei Ramųjį vandenyną, nuo pietinės Britų Kolumbijos iki pietuose esančios Žemutinės Kalifornijos valstijos.

Tarp 1987 ir 1991 metų laisvėje buvo išlikę tik 22 kaliforniniai kondorai bei kiti zoologijos soduose. Tais pačiais metais, JAV vyriausybės leidimu, šie paskutiniai laisvėje gyvenę individai buvo sugauti ir patalpinti į San Diego zoologijos sodo safario parką bei Los Andželo zoologijos sodą, kuriuose buvo pradėta jų veisimo programa. Kai nelaisvėje auginami susilaukdavo palikuonių, nuo 1991 metų buvo pradėti reintrodukuoti gamtoje. Pirmiausiai paleisti Kalifornijos kalvotose vietovėse apie San Džoakino slėnį (San Joaquin Valley), o netrukus ir šiaurinėje Arizonoje bei Meksikos šiaurės vakarinėje dalyje esančioje Žemutinės Kalifornijos valstijoje.

Nepaisant kaliforninių kondorų veisimo programos ir stiprios globos, jie vis dar labai reti, bet jų populiacija nors ir lėtai, bet auga. Pagal 2014 m. spalio mėnesio kaliforninių kondorų reintrodukavimo šaltinius, dabar laisvėje gyvena 219 subrendusių ir nesubrendusių individų, nelaisvėje laikomi 206, iš viso pasaulyje gyvena 425 kaliforniniai kondorai.[4]

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaliforniniams kondorams reikalingi dideli, atviri plotai. Jie gyvena uolėtuose kalnuose, prie kanjonų ir kalnų tarpeklių, kur vietovės iš dalies apaugusios ypač pušūnų (Pinophyta) medžiais.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai didžiuliai skraidantys paukščiai, stambiausi Šiaurės Amerikos žemyno paukščiai ir antri pagal stambumą Vakarų pusrutulio paukščiai, bei antri pagal stambumą, po andinių kondorų plėšriųjų paukščių kategorijos paukščiai. Kaip ir visame Naujojo pasaulio grifų būryje, kaliforninių kondorų patinėliai už pateles stambesni. Kūno svoris 7–14,1 kg, kūno ilgis 109–134 cm, atstumas tarp išskleistų abiejų sparnugalių 249–305 cm.

Snapas gale riestas, gana ilgas, aštrus ir stiprus, juo gali pramušti arklio odą[5]. Suaugusių, sparnų viršutinė dalis juoda, su baltomis linijomis jų galuose. Išskėstų sparnų apatinėje dalyje gerai matomos ilgos baltos juostos. Galva plika – margai gelsvos/ryškiai oranžinės spalvų derinio. Kojos ir pirštai pilki. Nesubrendusių kaliforninių kondorų galva tamsi ar pilka, o jų apatinė sparnų dalis tamsiai marga. Suaugusių plunksnų spalvas jaunikliai įgauna būdami 6–8 metų amžiaus.

Labiausiai šeriasi vidurvasaryje, taip pat ir vasario–kovo, bei lapkričio–gruodžio mėnesiais.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktyvūs dieną. Smalsūs paukščiai. Dažniausiai tylūs, bet retkarčiais skleidžia į kriuksėjimą, urzgimą, šnypštimą panašius garsus. Labai prisirišę prie savo poros partnerių ir lizdaviečių. Bet po partnerio mirties, kartais palieka savo teritoriją. Didesnę paros laiko dalį praleidžia tupėdami, kedendami savo plunksnas. Tupėdami, visiškai sparnus išskleidžia 2–4 minutėms. Miega, snaudžia tupėdami arba stovėdami. Saulei patekėjus, pasilieka tupėti dar 3–5 valandas, laukdami jų skrydžiui palankių oro srovių. Sklandydami pakyla į 4,5 kilometrų aukštį ir ieškodami maisto, manoma kad per dieną įveikia iki 240 kilometrų atstumus[6]. Į lizdavietes sugrįžta 2–5 valandos prieš saulėlydį. Kada susiporavę, patinas ir patelė skraido kartu, išskyrus per perėjimo laikotarpį, kada vienas kitą pavaduoja lizde. Kaliforniniai kondorai prie dvėselienos, vandens telkinių ar tupėjimo vietų mėgsta savo gentainių draugiją. Prie dvėselienos susitikus didesniam jų būriui, tarp jų kartais prasideda peštynės, bet tokiu atveju gerokai rečiau prie vandens ir tupėjimo vietų.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta dažniausiai dvėselina. Kaip manoma, kada Šiaurės Amerikoje vyravo megafaunos rūšys, jie misdavo jų lavonais, kaip kad ir šiais laikais pirmenybę teikia nugaišusių didelių gyvūnų, tokių kaip jaučių, elnių ar avių, kūnams, nors neatsispiria ir smulkių gyvūnų, kaip kad graužikų, triušių, kiškių, lavonų. Kartais pasmaguriauja kitų paukščių kiaušiniais ir jaunikliais.

Poravimasis ir perėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poruojasi žiemą ir pavasarį. Lizdavietė kalnuose, iki 1800 metrų aukštyje, uolos plyšyje. Deda vieną kiaušinį, kurį peri pasikeisdami abu tėvai apie 54–58 dienas. Išsiritusį jauniklį abu tėvai pasikeisdami šildo ir maitina. Jauniklį maitina dalinai suvirškintu maistu, kurį atryja iš gūžio. Jaunikliai skraidyti pradeda mokytis maždaug būdami 6 mėnesių amžiaus, nors ir vėliau jie 1–2 metams pasilieka su savo tėvais, mokydamiesi savarankiškai susirasti maisto.

Amžius ir fiziologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vieni ilgaamžiškiausių paukščių, gyvena iki 45–80 metų. Turi puikiai išsivysčiusią regą, kas jiems padeda ieškant maisto. Uoslė prasta.

Nykimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jų gyvenamas ėmė trauktis, kada Šiaurės Amerikoje ėmė nykti megafaunos rūšys. Vėliau, jau istoriniais laikais, jų nykimas prasidėjo su europiečių masinių Šiaurės Amerikos kolonizavimų, kada paukščiai buvo šaudomi dėl iškamšų bei nuodijami.

Simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaliforniniai kondorai buvo plačiai naudojami Šiaurės Amerikos indėnų genčių mitologijoje ir simbolikoje, kur skirtingos gentys juos interpretuodavo gana skirtingai.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.