Pereiti prie turinio

Jūra (upė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jūra
Jūros upė ties Pajūriu
Jūros upė ties Pajūriu
Ilgis 171,8 km
Baseino plotas 3994,4 km²
Vidutinis debitas 41, 8 m³/s
Ištakos Lietuva
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva
Vikiteka Jūra
Jūra Lietuvoje
Jūros ir Šunijos santaka
Jūros ir Akmenos santaka

Jūra – vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas, dešimtoji pagal ilgį upė Lietuvoje. Prasideda Žemaičių aukštumos vakariniame šlaite, 9 km į šiaurės vakarus nuo Rietavo, Jankaičių kaimo teritorijoje. Teka į rytus, pasuka į pietus, pietryčius pro Rietavą, Kvėdarną, Pajūrį, Tauragę. Netoli nuo Šereitlaukio įteka į Nemuną (81 km nuo Nemuno žiočių). Upės nuolydis 0,8 m/km. Debitas ties Pajūriu siekia 11,5 m³/s. Jūros upės vagos plotis siekia 15 – 20 m, gylis – 0,1 – 3 metrai. Atodangų aukštis iki 25 m. Dviejose vietose patvenkta.

Jūrą kerta šie keliai:

Prie Jūros ir mažesniųjų jos intakų stūkso šie piliakalniai (10): Skroblio, Padievaičio, Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Veringa, Kūplė, Matiškių, Reksčių, Dapkiškių.

Upės baseine yra Pagramančio regioninis parkas ir 2 draustiniai (ichtiologinis ir landšaftinis).

Intakai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kairieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dešinieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užtvankos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiltai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštupyje Jūra nėra plati, todėl ten įrengtos tik pralaidos. Žymesni tiltai (prieš srovę):

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūra (Jure) minima XIV a. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.[1]

Upėvardis kildinamas nuo žodžio jūra. Manoma, kad pirminė jo reikšmė buvusi ne „vandenyno dalis“, o „didelis ežeras sausumoje“ (plg. jaura „pelkė, raistas“, skr. वार् = IAST: vār „vanduo“, toch. wär „vanduo“, arm. ջւր = ǰur „vanduo“)[2].

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 432 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.