Šešuvis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šešuvis
Šešuvies vidurupis
Šešuvies vidurupis
Ilgis 114,9 km
Baseino plotas 1915,7 km²
Vidutinis debitas 16,4 m³/s
Ištakos Šienlaukis
Žiotys Jūra
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠešuvisVikiteka
Šešuvis žemėlapyje

Šešuvis – upė Lietuvos vakaruose, kairysis ir didžiausias Jūros intakas.

Tėkmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šešuvis prasideda 12 km į šiaurės vakarus nuo Raseinių, prie Šienlaukio kaimo. Teka pietvakarių, pietų-vakarų kryptimis pro Raseinių, Jurbarko ir Tauragės rajonus. Vaga labai vinguriuoja. Įteka į Jūrą 36 km nuo jos žiočių, netoli Pajūrio, 4 km į pietvakarius nuo Tauragės.

Vagos didžiausias plotis (2 km nuo žiočių) 50 m, aukštupyje – 1–5 m, žemupyje – vidutiniškai iki 20 m. Būdingas slėnio plotis 250 m, jo šlaitai 8–10 m aukščio. Vagos vidutinis nuolydis – 103 cm/km. Gylis iki 1–3 m.

Baseinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūros baseine ežerų beveik nėra, todėl ir Šešuvies nuotėkis per metus smarkiai svyruoja, jį gerokai padidina upės intakai. 16 % baseino sudaro miškai, 4 % – pelkės.

Intakai:

Hidrologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavasarį Šešuvis smarkiai patvinsta. Aukštupyje upė gana srauni (nuolydis – iki 3 m/km). Vyrauja sraunios seklumos, rėvos, slenksčiai, upės vaga gausiai užžėlusi vandens augmenija. Į upę tolydžio plūstant intakų vandenims, nuolydis mažėja, upė darosi gilesnė, tėkmė gerokai sulėtėja. Upės nuolydis žemupyje labai mažas (tik 0,2 m/km). Vandens lygis per metus smarkiai svyruoja, sausmečiu stipriai nusenka, o pavasarinio polaidžio metu ar po didesnių liūčių upė ypač patvinsta. Didžiausia metinė vandens lygio svyramo amplitudė užrašyta 1962 m. (7,2 m).

Vidutinis Šešuvies debitas aukščiau Upės žiočių 3,78 m³/s, aukščiau Ančios žiočių 7,69 m³/s, žemiau Šaltuonos žiočių 12,8 m³/s, ties Skirgailais 15,4 m³/s (didžiausias – 643 m³/s, mažiausias vasarą – 0,58 m³/s, mažiausias žiemą – 0,63 m³/s), ties žiotimis 16,4 m³/s.

Pavasarį nuteka 41 % Šešuvies metinio nuotėkio, vasarą – 8 %, rudenį – 21 %, žiemą – 30 %.

Šešuvis paprastai užšąla gruodžio pabaigoje (26–31 d.), nors buvo užšalęs ir jau gruodžio 6 d. (1945, 1959 m.). Ledas laikosi apie 73 dienas (ilgiausiai – 121 d., 19551956 m. žiemą). Dangos storis būna iki 55 cm (1947 m.). Ledai pradeda tirpti kovo antroje pusėje, kartais – nuo balandžio vidurio (10–15 d.).[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šešuvis prie Molavėnų piliakalnių

Šešuvis (Sessow) minimas 1386 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.[2]

Upėvardžio šaknis šeš- Lietuvoje dažna, bet ne visai aiškios kilmės. Bandoma sieti su šešėlis („nuo šviesos užstojama tamsi vieta“), senesnė šios šaknies reikšmė galėjusi būti „šaltas, vėsus“[3].

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Šešuvies Skirgailuose (5 km nuo žiočių) įrengta vandens matavimo stotis.

Svarbesnės gyvenvietės prie upės: Pašešuvys, Mažintai, Yliai, Taubučiai, Kartupiai, Varlaukis, Bildeniai, Traklaukas, Stirbaičiai, Gaurė, Kunigiškiai, Baltrušaičiai, Skirgailai.

Beveik visas Šešuvies žemupys yra Jūros ichtiologiniame draustinyje, aukštupio atkarpa patenka į Pašešuvio kraštovaizdžio draustinį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šešuvis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 175 psl.
  2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 429 psl.
  3. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.