Havajų istorija

Havajų istorija – Havajų salyno istorija nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo iki šių laikų. Pirmieji gyventojai, polineziečiai, atvyko į salas apie IV–V a., 1778 m. jas atrado kapitonas Džeimsas Kukas. 1810 m. salos suvienytos į Havajų karalystę, kuri gyvavo iki 1893 m. 1900 m. Havajai tapo Jungtinių Amerikos Valstijų teritorija, nuo 1959 m. – valstija.

Pirmieji gyventojai

Dėl tikslaus laiko, kada pirmieji žmonės apsigyveno Havajų salose, mokslininkai nesutaria. Manoma, kad pirmieji gyventojai – polineziečiai iš Markizo salų, į negyvenamus Havajus atvyko IV–V a., o VIII–IX a. vyko antroji migracijos banga iš Taičio. Atvykėliai iš pradžių įsikurdavo pakrantėse, vėliau kėlėsi ir į salų gilumą. Gyventojų pamažu daugėjo, formavosi vadų vadovaujami valstybiniai dariniai. Havajiečių visuomenė buvo padalinta į 4 klases, primenančias Indijos kastų sistemą: vadus, žynius, bendruomenininkus ir vergus. Havajų, Maui, Kauai ir Oahu salos kiekviena turėjo savo hierarchiją, kurios viršūneje buvo vadas, kildinamas iš dievybių. Vadai tarpusavyje kariavo ir stengėsi praplėsti savo įtakos zonas, konfliktai nesiliovė iki pat Havajų suvienijimo 1810 m.

Europiečių atvykimas

Džono Vėberio 1787 m. paveikslas "Sendvičo salų vadas"

Manoma, kad pirmieji europiečiai, aplankę Havajus, buvo ispanai, 1542 m. plaukę iš Akapulko Naujojoje Ispanijoje (dabartinė Meksika) į Filipinus. Ispanų archyvuose saugomas jūrinis žemėlapis, kuriame pavaizduotos salos, kurių geografinė platuma sutampa su Havajais, bet ilguma nurodyta apie 10 laipsnių į rytus nuo Havajų. Maui sala žemėlapyje vadinama La Desgraciada (Nelaimingoji sala), o sala, panaši į Havajus, vadinama La Mesa (Stalo sala). Į Kahoolavę, Lanai ir Molokai panašios salos vadinamos Los Monjes (Vienuolių salomis). Tikslų savo maršrutą iš Meksikos į Filipinus ispanai laikė paslaptyje nuo kitų jūrinių valstybių, o Havajų salomis nesidomėjo – tokiu būdu Havajai ilgą laiką išsaugojo savo nepriklausomybę.

Džono Vėberio 1779 m. piešinys „Owyhee karalius, vežantis dovanas kapitonui Kukui“

Pirmuoju europiečiu, atradusiu Havajų salas, laikomas anglų keliautojas Džeimsas Kukas, išsilaipinęs Kauai saloje 1778 m. sausio 20 d. Naujai atrastas žemes Kukas pavadino Sendvičo salomis savo rėmėjo Sendvičo grafo Džono Montagu (John Montagu) garbei (XIX a. šis pavadinimas palaipsniui nustotas vartoti, salas imta vadinti didžiausios salos vardu). Po metų, grįždamas, Kukas apsilankė salose dar kartą ir per konfliktą Kealakekua įlankoje buvo nužudytas čiabuvių.

Po Kuko vizito ir knygų apie jo keliones publikavimo Havajų salos pritraukė daug europiečių ir amerikiečių lankytojų: keliautojų, prekiautojų, banginių medžiotojų, nuotykių ieškotojų. Šie lankytojai atnešė ligų, kurioms daugelį šimtmečių izoliacijoje gyvenę havajiečiai neturėjo atsparumo. Iki 1820 m. dėl ligų, bado ir genčių karų salų gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus.

Havajų karalystė

Kamehamehų dinastija

Paminklas karaliui Kamehamehai I, suvienijusiam Havajus

Iolani rūmai – Havajų karalių rezidencija nuo 1845 iki 1893 m.

1795 m. po 15 metų trukusių karų Havajų salos vadas, vėliau Havajų karalius Kamehameha I, pasinaudodamas europiečių ginklais ir parama, suvienijo Havajų, Oahu, Maui, Molokai ir Lanai salas į Havajų karalystę. 1810 m. prie karalystės savanoriškai prisijungė ir Kauai bei Niihau salos. Kamehameha I valdė Havajus iki savo mirties 1819 m., o jo tiesioginiai palikuonys (Kamehamehų dinastija) – iki 1872 m.

Valdant Kamehamehai II į salas atvyko amerikiečių protestantų misionieriai; dauguma havajiečių priėmė krikščionybę, o Kamehamehos III valdymo metu, priėmus 1840 m. konstituciją, Havajai tapo krikščioniška, konstitucine monarchija. Misionieriai draudė alkoholį, azartinius lošimus, daugpatystę, darbą sekmadieniais, šokti hulą. „Civilizuodami“ vietinius gyventojus, jie iš pagrindų pakeitė havajiečių kultūrą. Pagal kalbos skambesį sukūrė havajiečių abėcėlę, kurioje buvo tik 12 raidžių. Viena pirmųjų knygų, išverstų į havajiečių kalbą, buvo Biblija.

Po misionierių atvykimo nedidelės, bet galingos baltųjų mažumos įtaka monarchijai vis didėjo. Nuo 1835 m. amerikiečių verslininkai nuomavo žemę ir steigė cukranendrių plantacijas. Per 30 metų plantacijų įsteigta visose 4 didžiausiose salose, cukrus iš pagrindų pakeitė salų ekonomiką. Plantacijų savininkai, remiami misionierių, reikalavo karaliui žemės nuosavybės teisių. Po trumpos britų okupacijos 1843 m., karalius pasidavė spaudimui ir 1848 m. savo baltųjų patarėjų siūlymu pakeitė Havajų tradicinę kolektyvinės žemės nuosavybės sistemą, įdiegdamas privatinę nuosavybę. Havajų žemės buvo perdalintos: 23 % atiteko karaliui, 40 % padalinta 245 vadams ir seniūnams, 37 % paskelbta valstybine nuosavybe ir numatyta skirti bendruomenininkams, dirbusiems žemę. Kad įsigytų žemės, bendruomenininkai turėjo dvejus metus laiko pareikšti į ją teisę, tačiau dauguma to nepadarė, ir vyriausybė pardavė žemę užsieniečiams ir cukranendrių korporacijoms.

1843 m. lapkričio 28 d. Londone Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės pasirašė deklaraciją, kurioje pripažino Havajų nepriklausomybę. 1849 m. Havajus oficialiai pripažino ir Jungtinės Amerikos Valstijos. 1875 m. Havajai ir JAV sudarė laisvosios prekybos sutartį, pagal kurią JAV mainais už havajietiško cukraus prekybą savo šalyje be muito mokesčio gavo ypatingas ekonomines privilegijas, kokių neturėjo kitos šalys, Havajuose. 1887 m., atnaujinus sutartį, JAV gavo teisę įsteigti Havajuose Perl Harboro karinio jūrų laivyno bazę.

Karalius Kalakaua

Kalakaua dinastija

Karalius Kamehameha V mirė bevaikis ir nepaliko įpėdinių. Tauta karaliumi išrinko Lunalilą, karaliaus Kamehamehos I vaikaitį. Po metų Lunalilas mirė, ir, renkant naują valdovą, šalyje kilo neramumai. Amerikiečių ir britų kariuomenės išsilaipino salose ir atnaujino tvarką, Įstatymų leidybos asamblėja 1874 m. vasario 12 d. karaliumi išrinko Kalakaua.

Havajų karalystės 100 dolerių banknotas

Kalakaua dėl savo išlaidumo ir bandymų atgaivinti havajiečių kultūrą prarado plantatorių pasitikėjimą. Turtingų baltųjų mažumos spaudžiamas, Kalakaua 1887 m. pasirašė konstituciją, kuri labai apribojo jo valdžią ir nustatė balsavimo teisę pagal valdomą turtą. Kadangi 1887 m. konstitucija pasirašyta, grasinant jėgos panaudojimu, ji neoficialiai vadinama „Durtuvų konstitucija“.

1893 m., kai Kalakaua įpėdinė, paskutinė Havajų karalienė Liliuokalani paskelbė planuojanti pakeisti konstituciją ir sustiprinti savo valdžią, amerikiečių ir europiečių verslininkų grupė suformavo Saugumo komitetą ir, padedama JAV jūrų pėstininkų, perėmė valdžią. Po nesėkmingo bandymo atnaujinti valdžią, karalienei skirtas namų areštas, o 1895 m. sausio 24 d. ji buvo priversta atsisakyti sosto.

Havajų respublika

Paskutinė Havajų karalienė Liliuokalani

Po 1893 m. sausio 17 d. perversmo Saugumo komitetas iš savo narių suformavo laikinąją Havajų vyriausybę. JAV prezidento Stiveno Groverio Klivlando administracija iš pradžių perversmo nepripažino ir atsisakė aneksuoti Havajų teritoriją. Prezidento reikalavimą grąžinti karalienę į valdžią Laikinoji vyriausybė atmetė. 1893 m. lapkričio 16 d. JAV ministras (ambasadorius) Havajuose Albertas Vilisas (Albert Willis) supažindino karalienę su prezidento reikalavimu suteikti visiems perversmo dalyviams amnestiją mainais į jos valdžios atnaujinimą. Karalienė prezidento reikalavimą kategoriškai atmetė ir pareiškė, kad perversmo dalyvius reikia nuteisti, o jų žemes – konfiskuoti. Pasak Viliso, karalienė reikalavo jiems mirties bausmės. Nors karalienė vėliau paneigė, kad būtų reikalavusi tokios bausmės, savo paramą prezidento administracijoje ji prarado; 1894 m. liepos 4 d. Klivlando administracija pripažino Havajų respubliką. Tą pačią dieną Laikinoji vyriausybė baigė savo darbą, perduodama įgaliojimus Respublikos prezidentui, Havajų pilietybę turinčiam teisininkui Sanfordui Balardui Doului (Sanford Ballard Dole).

Havajų respublika gyvavo neilgai: Naujasis JAV prezidentas Viljamas Makinlis 1898 m. patvirtino Havajų aneksiją, ir 1900 m. Havajai tapo Jungtinių Amerikos Valstijų teritorija.

Havajų teritorija

Havajų teritorija įkurta Jungtinių Valstijų Kongreso konstituciniu aktu, kurį prezidentas Makinlis patvirtino 1900 m. balandžio 30 d. Konstitucinis aktas įsteigė Havajų gubernatoriaus postą, visuotiniuose rinkimuose renkamą dviejų palatų Teritorijos įstatymų leidybos organą ir Teritorijos aukščiausiąjį teismą.

1899 m. karikatūra, vaizduojanti Jungtines Valstijas, jų teritorijas ir kontroliuojamus regionus su neklaužadomis „mokiniais“ Filipinais, Havajais, Puerto Riku ir Kuba

Nepaisant keleto bandymų paversti teritoriją JAV valstija, Havajai išlaikė teritorijos statusą beveik 60 metų. Plantacijų savininkai ir stambieji verslininkai buvo patenkinti teritorijos statusu, kuris leido jiems įvežti pigią darbo jėgą iš užsienio, ko negalėjo JAV valstijos. Pirmieji kinų darbininkai į Havajus pradėti vežti jau netrukus po Kuko vizito, o 1899 m., kai Puerto Riko cukranendrių plantacijas nusiaubė uraganas, darbams Havajuose pradėti verbuoti puertorikiečiai. 1903–1924 m. atvyko darbininkų korėjiečių. Iki 1940 m. Havajuose sparčiai daugėjo gyventojų, vystėsi plantacijų ūkis, kurio pagrindą sudarė cukranendrių ir ananasų auginimas JAV vidinei rinkai, stiprėjo transporto ir kariniai ryšiai su JAV.

Perl Harboro užpuolimas 1941 m. gruodžio 7 d.

Po Pirmojo pasaulinio karo Oahu salos Perl Harboro įlankoje buvo svarbiausia Jungtinių Valstijų Ramiojo vandenyno karinio jūrų laivyno bazė. 1941 m. gruodžio 7 d. ją netikėtai užpuolus Japonijos imperijos karinėms pajėgoms, JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Salose suaktyvėjo karinė veikla, iki karo pabaigos įvesta karinė padėtis. 1942 m. vasarą japonai planavo užimti Midvėjaus atolą, bet buvo amerikiečių sumušti Midvėjaus mūšyje.

XX a. šeštajame dešimtmetyje plantatorių įtaka sumažėjo, kai imigrantų darbininkų palikuonys, gimę Havajuose ir gavę JAV pilietybę, pradėjo dalyvauti rinkimuose ir balsuoti prieš plantatorių remiamą Havajų Respublikonų partiją. Naujoji rinkėjų dauguma balsuodavo už Havajų Demokratų partiją, kuri dominavo Havajų politikoje daugiau nei 40 ateinančių metų. Siekdami pilnateisės Havajų atstovybės JAV Kongrese ir rinkikų kolegijoje, šie rinkėjai aktyviai palaikė Havajų siekį tapti JAV valstija.

Havajų valstija

Iki pokarinio darbininkų judėjimo Havajuose didelę įtaką turėjo plantacijų savininkai. Nuotraukoje: jaunos havajiečių moterys dėlioja ananasus į skardines 1928 m.

1959 m. kovą JAV Kongresas priėmė Havajų įstojimo aktą, kuris po prezidento Dvaito Eizenhauerio pasirašymo tapo įstatymu. Aktas valstijos sudėtyje nenumatė Palmyros atolo, kuris anksčiau buvo Havajų karalystės, Havajų respublikos ir Havajų teritorijos dalis. 1959 m. birželio 27 d. referendume 94,3 % havajiečių rinkėjų pasisakė už valstiją, 5,7 % balsavo prieš. Havajai tapo penkiasdešimtąja JAV valstija.

Per ateinančius dešimtmečius sparčiai augo Havajų ekonomika ir gyventojų skaičius, vystėsi turizmas. Valstija pritraukė investicijų, daugiausiai iš JAV žemyninės dalies ir Japonijos. Išaugo nekilnojamo turto kainos, pragyvenimo išlaidos. Buvusiose etninių havajiečių žemėse buvo vystomi projektai, steigiami valstybiniai gamtos parkai. Devintajame dešimtmetyje valstijoje pradėjo kurtis nepriklausomybės judėjimas. Dalis etninių havajiečių siekia visiškos nepriklausomybės, dalis – panašių teisių pripažinimo kaip Amerikos indėnams. 1993 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas atsiprašė havajiečių už Jungtinių Valstijų vaidmenį prieš šimtmetį nuverčiant Havajų monarchiją.

XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Havajai patyrė užsitęsusią ekonominę recesiją, bet dešimtmečio pabaigoje ekonomika atsigavo. XXI a. pr. turizmas išlieka svarbiausia Havajų ekonomikos šaka; turistus traukia ne tik šiltas salų klimatas ir egzotiškas grožis, bet ir pasaulinio lygio kurortai, kurių skaičius nuolat auga.

Šaltiniai

• History, Hawaii State, United States, Encyclopaedia Britannica (anlg.)
• Havajai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gork-Ime). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2005

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.