Kuko Salų istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Maori-rafter26.svg
Polinezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
moai, marae, heiau, langi
Tui Manua, Tui Pulota
Tui Tonga
Havajai, Rarotonga, Malietoa, Tui Viti
Kolonijos:
Britų kolonijos, Naujoji Zelandija, Prancūzų Polinezija, JAV salų teritorijos, Vokietijos Samoa
Dabartiniai politiniai vienetai:
Naujoji Zelandija, Amerikos Samoa, Havajai, Prancūzų Polinezija, Kuko Salos, Niujė, Pitkerno salos, Samoa, Tonga, Tuvalu, Valis ir Futuna

Kuko Salos pavadintos pagerbiant anglų keliautoją Džeimsą Kuką, kuris čia lankėsi 1773 ir 1777 m. savo jūrinių ekspedicijų aplink pasaulį metu.

Ikikolonijinis periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rarotongos saloje pirmieji polineziečiai apsilankė tarp 600 ir 800 m. e. metų. Antropologų teigimu, salų gyventojai yra kilę iš Mažosios Azijos – į Polineziją pateko per Malajos pusiasalį. Pasak vietinės legendos, čia žmonės atsikraustė iš žemės, kurią jie vadino Avaiki. Okeanijoje žmonės iš perpildytų mažų salelių migravo ieškodami laisvų vietų gyvenimui, naujų mitybos šaltinių.

Kolonijinis periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapitonas Džeimsas Kukas

Ispanų laivai salyne pasirodė XVI amžiuje. Vėliau jas nuo 1773 m. tyrinėjo ir aprašė bei kartografavo Džeimsas Kukas. Jis „praleido“ vieną salą – didžiausią Rarotongos salą, o asmeniškai lankėsi ir apžiūrėjo vieną mažiausių – Palmerstono atolą. Po penkiasdešimties metų anksčiau vadintas Hervey salas rusų admirolas Ivanas Kruzenšternas (vok. Adam Johann von Krusenstern) pavadina Kuko salomis savo išleistame žemėlapyje Atlas de l’Ocean Pacifique.

Kuko salos išgyveno skaudžius nuostolius dėl vergvaldžių savivalės, netekdamos didelės savo išvežtų gyventojų dalies. Į salas aktyviai skverbėsi misionieriai, diegdami tarp čiabuvių krikščionybę.

Aneksija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp 1858 ir 1888 m. gyvavo Rarotongos karalystė. Nuo 1888 m. Rarotongos karalystės karalienės Makea Takau prašymu tapo britų protektoratu, kad sutrukdyti Prancūzijos ekspansiją regione. 1893-1901 m. egzistavo Kuko Salų Federacija. Po 1900 m. jų administracinė kontrolė perėjo Naujosios Zelandijos žinion.

Laisvoji asociacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965 m. gyventojai pasirinko parlamentinį savivaldos statusą ir laisvąją asociaciją su Naująja Zelandija. Oficialus valstybės vadovas – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Didžiosios Britanijos monarchą Salose reprezentuoja Karalienės atstovas. Nuo 2003 m. Kuko Salų maorių kalba patvirtinta valstybine kalba.

Svarbiausi įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusų ekspedicija prie Kuko salų 1816 m.
Kuko salų aneksijos ceremonija 1900 m., dalyvaujant salų karalienei Makea Takau
Rarotongos salos Takitumu genties vadas Pa te Pou Ariki (apie 1837 m.)

1595 – pirmas europietis, ispanas Alvaro de Mendana de Neira, išvydo salas;

1606 – remiantis rašytiniais šaltiniais, portugalų-ispanų keliatojas Pedro Fernández de Quirós pirmasis iš europiečių įžengė į salas (Rakahangos salą);

1773 – Džeimsas Kukas tyrinėja salas ir pavadina jas Hervey salomis;

1813 – anglų misionierius Džonas Viljamsas pirmą kartą oficialiai apžiūri Rarotongą;

1821 – anglų ir taitiečių misionieriai apsigyvena Aitutaki saloje – pirmieji gyventojai ne polineziečiai;

1824 – admirolas Ivanas Kruzenšternas, pagerbdamas kapitoną Džimsą Kuką, salas pirmą kartą pavadina Kuko salomis;

1858 – Kuko salos susivienija į Rarotongos karalystę;

1862 – vergų pirkliai per porą metų į Kaljao (Peru) išgabeno apie du trečdalius vietos gyventojų iš Penrino, Rakahangos ir Pukapukos salų;

1888 – paskelbiamas britų protektoratas, įsteigiamas federalinis parlamentas;

1901 – salas aneksuoja Naujoji Zelandija;

1946 – sukuriama Įstatymų leidybos taryba;

1965 – įgyja savivaldos statusą ir laisvąją asociaciją su Naująja Zelandija, Albertas Henris išrenkamas pirmuoju ministru pirmininku;

1974 – Karalienė Elžbieta II įšventina Albertą Henrį į riterius;

1979 – seras Albertas Henris netenka premjero posto ir visų regalijų dėl rinkimų klastojimo; Tomas Devisas tampa premjeru;

1980 – nustatoma jūrų siena su Amerikos Samoa;

1981 – pataisoma šalies Konstitucija – parlamento narių skaičius padidėja nuo 22 iki 24; Tomas Devisas įšventinamas į riterius;

1985 – paskelbiama nebranduolinė zona Pietų Ramiajame vandenyne;

1986 – paskelbiama neutralumo politika;

1990 – nustatoma jūrų siena su Prancūzijos Polinezija;

1991 – pasirašoma sutartis su Prancūzija – kaip nepasitenkinimas Naujosios Zelandijos vykdoma politika;

1995 – Prancūzijai atlikus atominės bombos sprogdinimą Mururoa atole, naujasis premjeras Džefris Henris protestuodamas prie atolo pakrantės nusiunčia valtis su genčių kariais, apsirengusiais tradiciniais karo rūbais; branduoliniai bandymai nutraukiami;

1997 – užmezgami diplomatiniai santykiai su Kinija;

1997 – ciklonas „Martinas“ nuniokoja salas, sugriauna 80% pastatų, žūna 6 žmonės, padaroma didelė žala juodųjų perlų pramonei;

2000 – užmezgami pilnateisiai diplomatiniai santykiai su Prancūzija;

2004 – apsikeičiama oficialiais vizitais su Kinija, gaunama finasinė parama;

2006 – eiliniai parlamento rinkimai.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Cook: the Extraordinary voyages of Captain James Cook, 2003, Nicholas Thomas,
  • Lonely Planet Guidebook: Rarotonga & the Cook Islands, Errol Hunt, Nancy J. Keller,
  • Discoverers Of The Cook Islands And The Names They Gave, Alphons M.J. Kloosterman.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka