Haliucinogenai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prof. Timothy Leary Areštuojamas DEA 1972

Haliucinogenai (lot. halucinatio – kliedesys + gr. γένος – kilmė), psichodisleptikai, psichozomimetikai – medžiagos, galinčios paveikti pojūčius, mąstymą ar emocijas, sukeldamos tam tikrą sąmoningumo būseną, kuri apibūdinama kaip haliucinacija. Kaip vaistai, haliucinogenai dabar praktiškai nebevartojami.

Tiek anksčiau, tiek dabar haliucinogenai plačiai naudojami religiniais, savęs pažinimo tikslais, per apeigas. Tikima, kad jų pagalba galima keliauti laiku, susitikti su Dievais, įgyti telepatinių sugebėjimų. XX amžiaus viduryje haliucinogeninių savybių turinčios medžiagos sulaukė susidomėjimo pasaulyje, buvo pradėti įvairūs eksperimentai. Buvo bandoma haliucinogenus pritaikyti medicinoje gydant priklausomybę narkotikams, psichikos ligas, o vėliau ir karinėje pramonėje.

Vakarų kultūroje haliucinogenų vartojimas tiesiogiai siejamas su religiniu tobulėjimu, kūrybingumo stiprinimu, savęs pažinimu. Psichodelikų vartojimas buvo septintojo dešimtmečio kontrakultūros dalis. Šiuolaikinė medicina haliucinogenų poveikį vertina kaip laikiną psichikos sutrikimą, vadinamą ūmine psichoze, ligoninėje atsidūręs nuo haliucinogenų apsvaigęs žmogus gauna atitinkamą gydymą psichotropiniais vaistais. Dabar vis daugiau haliucinogenų šalininkų spaudžia vyriausybę legalizuoti haliucinogeninės medžiagas, ypač psichodelikus, kovodami už „kiekvieno asmeninę teisę nepriklausomai bei savarankiškai mąstyti“. [1] Apie savarankišką ir nepriklausomą mąstymą daug rašė ir kalbėjo profesorius Timothy Leary, kuris dėl psichodelinių medžiagų propagavimo buvo suimtas Narkotinių Medžiagų Agentūros (DEA). Leary dirbo Harward'o Universitete (1959-1963), kuriame jis dėstė psichologiją, bet buvo atleistas iš pareigų dėl to, kad neva nepasirodė skaityti savo paskaitų.

Haliucinogenų skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Siaurąją prasme haliucinacija yra jokio ryšio su tikruoju pasauliu neturintis (realybėje neegzistuojantis) vaizdinys, kuris lengvai gali būti supainiotas su realybe. Tačiau „haliucinacija“, sukuriama haliucinogeninių medžiagų tiksliau galėtų būti apibūdinama kaip pakitęs normalaus pasaulio suvokimas, nes dažniausiai medžiaga tik pakeičia suvokimą apie jau egzistuojantį objektą. „Tikrąsias“ haliucinacijas sukelia haliucinogeninės medžiagos, apjungtos į grupę anglišku pavadinimu deliriants (liet. sukeliantys kliedėjimą), arba kartais vadinamos tiesiog „tikraisiais haliucinogenais“.

Dėt to, kad daug įvairių medžiagų, ypač kai kalbama apie narkotikus, priskiriama haliucinogenams, juos yra priimta pagal poveikį skirstyti į tris grupes:

Psichodelikai[taisyti | redaguoti kodą]

Kaktusas pejotas

Psichodelinės medžiagos yra klasifikuojamos kaip medžiagos, kurių pagrindinis poveikis yra paaštrinti arba sustiprinti mąstymo procesus. Pagal Aldous Huxley, šios medžiagos veikia „išjungdamos“ blokatorius smegenyse, kurie atsakingi už nesvarbios, neesminės informacijos filtravimą, siekiant išlaikyti efektyvų, stabilų, kad ir lėtesnį smegenų darbą. Paveiktos psichodelikų smegenys tiesiog „užtvindomos“ informacija. Psichodelikų iššaukta būsena vertinama labai skirtingai, dvejopai. Daugiausia manoma, kad taip aktyvinama smegenų veikla ir pasiekiamas laikinas labai padidintas sąmoningumas, tartum pakartojamas pabudimas iš miego į dar aktyvesnę būseną. Nors ir tokia nestandartinė būsena smegenis vargina, ypač jei dažnai kartojama. Aktyvūs narkotinių medžiagų priešininkai, nors ir moksliškai nepagrįstai, bet tvirtina, kad smegenis užplūsta tiek informacijos, kiek jos negali apdoroti, todėl sutrinka jų veikla.

Psichodelikų veikimas gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo nuotaikos, dozės, supančios aplinkos ir dar daugelio veiksnių. „Kelionė“ (taip vadinamas medžiagos poveikis, sukelti vaizdiniai ir potyriai) gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių parų. Kai kurie psichodelikai iškraipo tik vieną jutimą, pavyzdžiui, DIPT veikia žmogaus klausą.

Daugumą psichodelikų labai sunku ar net neįmanoma mirtinai perdozuoti, nes mirtinos dozės nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kartų didesnės už tas, kurios pardavinėjamos gatvėje ir reikalingos norimam poveikiui gauti. Nemažos dalies medžiagų kaip MDMA ar kanapių didesnės dozės poveikis gali panašus į psichodelikų. Tačiau dėl psichodelikaims nebūdingo stipraus pašalinio poveikio, negali būti priskirtos prie šios medžiagų grupės. Be to, jos veikia visiškai skirtingus receptorius, lyginant su psichodelikais.

Psichodelikams iš geriau žinomų medžiagų priskirtina: LSD, psilocibinas, meskalinas.

Blokuojantys haliucinogenai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai medžiagos, kurios taip pat sukelia haliucinacijas, nors ir visai kitu keliu. Užblokuojami receptoriai ir dėl to pasiekiama sapno, transo būsena. Iš esmės panaši smegenų būsena gali būti gaunama ir vartojant blokuojantiesiems haliucinogenams priešingai veikiančius – ne blokuojančius, o kaip tik visus sveikuose smegenyse esančius „filtrus“ išjungiančiais – psichodelikus. Tačiau būtina paminėti, kad potyrių visuma labai smarkiai skiriasi. Daugumą blokuojančiųjų haliucinogenų galima daug lengviau perdozuoti, lyginant su psichodelikais.

Tokios medžiagos visiškai nepopuliarios kaip narkotikai. Jos (ar dalis jų) netgi legalios, nes jų naudojimas neišplitęs. Haliucinacijos paprastai patiriamos tamsiuose erdvėse arba užmerktomis akimis. Beveik visi teikia pirmenybę psichodelikams kaip sukeliantiems malonesnius efektus ir nenuodingiems.

Dauguma blokuojančiųjų haliucinogenų slopina centrinę nervų sistemą. Jie gali sukelti tuos pačius pavojus, kokius sukelia opiatai: sutrikęs kvėpavimas, širdies darbas. Taip pat žmogus gali patirti traumą ne dėl tiesioginio medžiagos veikimo: pavyzdžiui, diazoto monoksidas, dažniau vadinamas tiesiog azoto suboksidu, neretai sukelia sąmonės praradimą, dėl ko griūdamas žmogus gali susižeisti.

Geriau žinomi tokio tipo haliucinogenai yra: ketaminas, PCP.

„Tikrieji“ (anticholinerginiai) haliucinogenai[taisyti | redaguoti kodą]

LSD lapeliai

Anglų kalboje „tikrieji“ haliucinogenai vadinami deliriants (liet. sukeliantys kliedėjimą). Tai medžiagos, kurios veikdamos kaip receptoriai antagonistai, sukelia tikroviškas haliucinacijas. Jeigu blokuojančiųjų haliucinogenų veikimą galima prilyginti lucidiniui sapnui, tai „tikrųjų haliucinogenų“ poveikis labai primena lunatizmą.

Šie haliucinogenai nėra populiarūs kaip kiti dėl savo stiprumo ir nemalonaus poveikio. Dažniausiai pabandžiusieji savo potyrius apibūdina kaip nemalonius arba ypatingai nemalonius. Tropano alkaloidai, kurių turi didžioji dalis „tikrųjų haliucinogenų“, yra labai nuodingi ir net mažiausios dozės gali sukelti mirtį. Neretai narkotinės medžiagos sukeltos haliucinacijos nėra atskiriamos nuo realybės, o praėjus veikimui, nieko neprisimenama. Fiksuoti atvejai, kai apsvaigęs asmuo valandų valandas šnekasi ar karštai diskutuoja su neegzistuojančiu žmogumi arba užpuola savo atvaizdą veidrodyje ir taip susižaloja.

Lietuviams ypatingai gerai žinomas ir legalus haliucinogenas antagonistas yra durnaropė. Dažnai klaidingai manoma, kad durnaropė silpnesnė už LSD, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai: durnaropės poveikis atitinka nebent milžiniškas LSD dozes, bet vis tiek yra savitas, tikroviškesnis, intensyvesnis. Dar tarp Lietuvoje randamų ir haliucinogenams antagonistas priskiriamų augalų yra vaistinė šunvyšnė, juodoji drignė. Taip pat kai kurie vaistai, pavyzdžiui, difenilhidraminas, itin didelėmis dozėmis gali veikti labai panašiai kaip šios grupės narkotinė medžiaga.

Ironiška, kad psichodelikai, kurių poveikis malonesnis, ne toks pavojingas yra draudžiami, o tuo tarpu tikrųjų ir pačių galingiausių haliucinogenų galima nesunkiai ir visiškai legaliai įsigyti.

Farmakologinis haliucinogenų skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Haliucinogenų nepalankūs ir palankūs efektai[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma haliucinogenų yra nenuodingi arba nuodingi tik daug didesnėmis dozėmis už įprastines. Nors didelė dalis haliucinogenų neturi ilgalaikių toksiškų efektų, tokių medžiagų efektai gali būti nenuspėjami psichikai, nes kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai. Naudoti haliucinogenus nepatariama jeigu žmogus turi prigimtį psichiniams sutrikimams. Tokiais atvejais gali pasireiški pirma psichozės būsena.[2] Taip pat yra pastebėta, kad LSD sukelia 5-HT2A receptorių tankumo pokyčius, dėl kurių gali įvykti psichologiniai pokyčiai. [3] Iš kitos pusės, psichotropinės medžiagos buvo ir dar kartais naudojamos psichoterapijos tyrimuose gydant įvairius sutrikimus kaip alkoholizmas ir analizuojant sąmonę ir pasąmonę.[4] [5] Haliucinogenai taip pat naudojami įvairiuose kultūrose kaip priemonė dvasinių apeigų metu.

Haliucinogenų naudojimo istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip augalai ar grybai haliucinogenai neabejotinai pati seniausia narkotinių medžiagų grupė. Sunku net pasakyti ar žmonės pirmiau atrado ugnį ar ėmė vartoti haliucinogeninių savybių turinčius augalus, grybus. Haliucinogenai taip pat pati kontroversiškiausia medžiagų grupė. Vienur jie garbinami, tapatinami su religija, laikomi šventais, kitur jie vartojami tik kaip dar viena svaiginimosi priemonė. Dar kai kur į juos požiūris neigiamas lygiai kaip ir į nuodus ir toks pat vartojimas. Ir galiausiai daug kur, ypač šiais laikais, tai įstatymiškai draudžiamas, tabu apipintas įvairiais, neaiškiais mitais. Už prekybą haliucinogenais ar jų gamybą baudžiama net mirtimi.

Tradicinis religinis naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Haliucinogenai buvo naudojami gydymui, pranašavimui, jų pagalba buvo bandoma užmegzti ryšį su dvasiomis. Iki šių dienų išliko įrodymų apie vartojimą senovės Egipte, senovės Graikijoje, senovės Indijoje, taip pat haliucinogeninės medžiagos buvo neatsiejama majų, inkų, actekų ir kitų senovinių Centrinės bei Pietų Amerikų civilizacijų dalis. Kai kuriuose gentyse iki dabar tebėra praktikuojamas šamanizmo būdas, į pagalbą psitelkiant haliucinogenus. Tik su keliomis išimtimis, visas senąsias pagoniškas religijas galima susieti su haliucinogenų vartojimu.

Vėlesniais laikais kylančios religijos, tokios kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, pradėjo persekioti haliucinogenus religiniais tikslais naudojančius asmenis. Viduramžiais tai buvo tapatinama su raganavimu ar tiesiog su šėtono garbinimu ir už tokią praktiką žiauriai bausdavo. Nors antra vertus ir Biblija rašo:

  • (Pr 1,29): „Dievas tarė: 'Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.“

Pirmieji moksliniai tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

XVII amžiaus pabaigoje atradus azoto suboksidą ir XIX amžiaus pabaigoje ištyrus Peyote kaktusą, pamažu augo susidomėjimas haliucinogenais. 1927 metais Kurtas Beringeris vienas iš pirmųjų parodė didesnį susidomėjimą psichoaktyviaisiais augalais. Tais pačiais metais Louis Lewinas išleido savo platų psichoaktyviųjų augalų aprašymą. Vėliau ypatingai svarbus buvo buvo Psilocybe grybų atradimas iš naujo 1936 metais (Robert J. Weitlaner) ir LSD atradimas 1938 metais (Albert Hofmann), kuris, kaip 1943 metais paaiškėjo, turi haliucinogeninių savybių.

Haliucinogenai po Antrojo pasaulinio karo[taisyti | redaguoti kodą]

Po Antrojo pasaulinio karo susidomėjimas haliucinogenais patyrė sprogimą, daugiausia įtakos tam padarė LSD haliucinogeninių savybių atradimas. Buvo mėginama juos pritaikyti medicinoje, ypač psichoterapijoje, bandant sukurti „kontroliuojamą psichozę“ ir taip suprasti daugelio psichikos lygų priežastis bei surasti gydymą. Iki 1951 metų daugiau kaip 100 straipsnių buvo pasirodę moksliniuose žurnaluose LSD tema, o 1961 tokių jau buvo daugiau kaip tūkstantis. Kai kurių šalių vyriausybės haliucinogenų pagrindu bandė kurti naujus cheminius ginklus. MK-ULTRA ir panašus projektai buvo gana dažni. Haliucinogenines medžiagas buvo stengiamasi pritaikyti apklausų metu, o taip pat kaip įrankį smegenų plovimui bei minčių kontrolei.

XX amžiaus šeštąjame dešimtmetyje haliucinogeninių medžiagų vartojimas paplito visuomenėje. Tam didžiulę įtaką padarė 1953 metais išleista Aldous Huxley knyga „The Doors of Perception“, kurioje buvo aprašomi eksperimentai su psichodelikais bei 1957 metais viename populiariame žurnale pasirodęs straipsnis haliucinogenų tema. Pirmaisiais XX amžiaus septintojo dešimtmečio metais haliucinogenų vartojimą dar labiau paskatino kontrakultūros dievaičiai, kaip Jimi Hendrix, Jim Morisson, kurių kūryboje psichodelija vaidino didžiulį vaidmenį. 1967 metais dėl savo milžiniškais tempais augančio populiarumo, LSD buvo uždraustas JAV, netrukus ir kitose šalyse. Po 1980 metų haliucinogenų populiarumas ėmė mažėti, nes gatvėse vis labiau plito kiti narkotikai, tokie kaip MDMA, kurie labiau tiko vartoti vakarėliuose ir diskotekose, kur bendrauti su dvasiomis niekam nebuvo įdomu.

Datura wrightii

Legalumas[taisyti | redaguoti kodą]

Dabar haliucinogenai draudžiami daugelyje šalių. Haliucinogenus sunku kontroliuoti, nes gryno haliucinogeno yra mažai vienai dozei, o grybų sporos ar augalų sėklos gali būti nesunkiai pervežamos kontrabandos būdu ir vėliau nesunkiai išaugintos. Tradiciniai sodo augalai, tokie, kaip durnaropė, nėra uždrausti.

Haliucinogeninių savybių turintys augalai, grybai, gyvūnai[taisyti | redaguoti kodą]

Haliucinogenai ir šiuolaikinė kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje haliucinogenai dažnai yra siejami su muzika, bet dar dažniau su nesveikos psichikos ir sutrikusio, nelogiško bei agresyvaus elgesio žmonėmis.

Aleksandras Makejevas

Aleksandras Makejevas savo dainose labai dažnai mini minčių būsenas, kurias galima interpretuoti kaip haliucinogenų poveikį, o keliose vietose net akivaizdžiai pamini haliucinogenus:

  • „Menininkas“ –

"Jis paaiškina man, kokias knygas skaityti, Kokius filmus žiūrėti, kaip dainas rašyti, Kaip suprast šį pasaulį, kuo tikėti, kiek žolės į tabaką įdėti"

  • Kita daina taip ir vadinasi: „Haliucinogenai“

"Haliucinogenai aplink. Pajusk tai, ko dar nejutai. Pilka spalva pavirs raudona, Bet tai tik iliuzija, Tau tik taip atrodo. "

Pilni tekstai internete:

http://www.karaokemanija.lt/articles.php?cat_id=11

Pasaulyje[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulyje vyrauja atskira dailės rūšis „Psichodelic art“. Tokie kūriniai pasižymi spalvų gausa ir intensyvumu, kuris kartais gali net atrodyti nepatrauklus, lengvabūdiškas, vaikiškas. Gana nebloga, pavyzdinė, laisvai prieinama galerija:

http://www.psychodelicdesign.com/reidgallery.html

Dailininkai tikina, kad tik haliucinogenai juos įkvėpia tokiems darbams.

Muzikoje yra žinomas stilius - psichodelinis rokas. Tokiam žanrui, be įprasto roko bruožų, yra būdingi ilgi instrumentiniai solo, įvairūs kompiuteriniai efektai, o taip pat žaismai su lėtinimu ir greitinimu, pavyzdžiui, garso klipas:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/d/dc/Green_Tambourine.ogg

Vienos žymesnių muzikos grupių, propagavusių tokią kryptį, yra:

Nuorodos ir literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "FAQ - Center for Cognitive Liberty & Ethics (CCLE)." Pagrindinė informacija. Center for Cognitive Liberty and Ethics: 2003-09-15. Nuoroda tikrinta 2007-10-20.
  2. "Working and Studying with a Psychiatric Disability: The Manual." James Cook University: 2003. Nuoroda tikrinta 2006-05-10.
  3. "Long-lasting alterations in behavior and brain neurochemistry following continuous low-level LSD administration." Pharmacology, biochemistry, and behavior: 1989. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.
  4. "Treatment of alcoholism using psychedelic drugs: a review of the program of research.." J Psychoactive Drugs.: 1998. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.
  5. "A Pharmacologic Approach to the Study of the Mind.." Featherstone, Robert M., and Simon, Alexander.: 1959. Nuoroda tikrinta 2006-07-10.