LSD

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
LSD cheminė struktūra

Lizergo rūgšties dietilamidas, sutrumpintai LSD, kartais LSD-25 (vok. Lysergsäure-diäthylamid, angl. lysergic acid diethylamide) – stipri pusiau sintetinė psichotropinė medžiaga, smegenyse sąveikaujanti su signalo perdavime dalyvaujančiais receptoriais (5HT1A ir 5HT2). Tai vienas iš haliucinogenų.

Cheminė formulė: C20H25N3O

LSD sintetinamas iš lizergo rūgšties, gaunamos iš javų grybelių paprastosios skalsės (Claviceps purpurea), dažniausiai aptinkamų rugiuose.

1985 pirmą kartą pagamintas visiškai sintetinis LSD, nenaudojant alkaloidų kaip pirmtakų.

LSD dar dažnai vadinamas „rūgštimi“ (acid - angl.), medžiagos sukelti potyriai – kelione (trip arba acid trip - angl.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą 1938 m. LSD susintetino Dr. Albertas Hofmanas (Albert Hofmann) Sandoz laboratorijoje Bazelyje, Šveicarijoje. LSD haliucinogenines savybes 1943 m. balandžio 16 d. Hofmanas atrado netyčia, medžiagai patekus ant jo odos. 1943 m. balandžio 19 d. jis dar kartą išbandė LSD poveikį panaudodamas 250 mikrogramų medžiagos ir nustatė, kad tai yra veikianti LSD dozė. Šią dieną LSD vartotojai pažymi kaip „dviračio dieną“ (Bicycle Day), nes Hofmanas LSD poveikį patyrė važiuodamas dviračiu namo.

LSD naudota medicinoje: psichoterapeutams atsirado galimybė į pasaulį pažvelgti taip, kaip jaučiasi sergantis psichikos liga ligonis, pacientai galėjo atskleisti savo slaptas mintis bei emocijas, kurios smarkiai padėdavo psichoterapija ir psichoanalize užsiimantiems medikams gydant susirgusiuosius. Iš pradžių manyta, jog tokios psichikos ligos, kaip šizofrenija, sukeliamos organizmui savaime pagaminus ir išskyrus mažą kiekį LSD identiškos medžiagos. Buvo manoma, kad LSD gali pasitarnauti ieškant vaistų nuo šios ligos. Tačiau neilgai trukus mokslininkai paneigė šią hipotezę išsiaiškinę, kad šio psichodeliko poveikis ir ligos priežastys bei veikimas kardinaliai skiriasi. LSD taip pat buvo naudojamas kaip nuskausminantis vaistas ir kaip nuo pavojingesnių narkotikų padedantis atprasti pakaitalas. Bandymai gydyti šiuo narkotiku alkoholizmą davė kiek tai teigiamų rezultatų. [1]

LSD poveikis kareivių marširavimui. 1958 m. JAV armijoje atlikinėti tyrimai. Judesiai netikslūs, drausmė beviltiška. Pateikiama išvada, jog LSD armijai visai netinka.

Žinoma, kad LSD panaudojimo kariniais tikslais galimybėmis XX a. šeštajame dešimtmetyje domėjosi CŽV, kuri vykdė projektą kodiniu pavadinimu MK-ULTRA. Eksperimentavimu su LSD įtariamos ir kitos žvalgybos, tarp jų ir tarybinė GRU, nors tikrų duomenų apie tai nėra. LSD bandymais užsiėmė ir britų vyriausybė 1953-54 m. MI6 naudodami LSD tikėjosi rasti „tiesos narkotiką“ (tokius bandymus dalinai paskatino gandai apie TSRS išrastus „smegenų praplovimo“ narkotikus). Buvo domimasi galimybėmis LSD pritaikyti per apklausas, tardymus, minčių kontrolei, smegenų plovimui.

LSD smarkiai išpopuliarėjo 7-ąjį dešimtmetį, kai vienu geriausiu pasaulyje laikomo Harvardo universiteto psichologijos profesorius Timitis Leris ir jo kolega Ričardas Alpertas pradėjo skatinti žmones pabandyti LSD, teigdami, kad tai gera priemonė dvasiniam tobulėjimui. Netrukus Harvardo universitetas gavo paramą ištirti LSD poveikį. Į eksperimentą buvo įtraukta apie 400 universiteto studentų. 90 % „keliavusiųjų“ pasakė, kad norėtų pakartoti, 83 % pasakė, jog „sužinojo kažką naujo“, ir 62 % teigė, kad tai pakeitė jų gyvenimus į geresniąją pusę. Kai kurie tyrimai parodė, kad net mažiausios dozės LSD gali dramatiškai pakeisti žmogaus asmenybę, pasaulėžiūrą ir net gyvenimo būdą.

Po kiek laiko Lerio ir Alperto tyrinėjimai pradėti vertinti kontroversiškai, nes profesoriai pradėjo ieškoti ryšių tarp LSD ir mistinių religijų bei ritualų, išryškėjo jų kontrkultūrinės pažiūros. Vėliau Leris parašė knygą psichodelijos tema bei tapo plačiai žinoma persona tarp hipių pasakęs savo garsiąją frazę apie LSD: „Turn on, tune in, drop out“.

1971 metais JAV uždraudė LSD, neilgai trukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos valstybės. Tačiau tai nesustabdė hipių, kurie toliau vartojo LSD bei kitus skatino taip pat elgtis, taip parodydami nepasitenkinimą draudimu. Moksliniai eksperimentai su LSD yra leidžiami, tačiau su žmonėmis atliekami tik labai retais atvejais. Praeityje naudotas medikų, oficialiai pripažįstamų medicininių naudojimo atvejų LSD šiuo metu neturi.[2]

Yra nustatyta tik keletas neigiamų efektų žmogui bei jo sveikatai, iš kurių dažniausiai pasireiškiantis – „bloga kelionė“ (nemalonūs ar bauginantys potyriai ir vizijos). Ši „bloga kelionė“ gali būti pakankamai rimta jog būtų reikalinga medicininė pagalba.[2]

Dozavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užtenka ypač mažos LSD dozės, kad ji sukeltų stiprų poveikį organizmui. Be to, medžiaga į organizmą gali patekti bet kuriuo keliu, net per odą. Dažniausiai praktikuojama per burnos gleivinę.

  • Minimali dozė: 20 mikrogramų (palyginimui, smėlio dulkelė sveria 100–200 mikrogramų)
  • Šiuo metu parduodama dozė gatvėje sveria 25–100 mikrogramų
  • 1960 metais gatvėje pardavinėjamos dozės svėrė 100–200 mikrogramų
  • Istorinė dozė, kurią pavartojo Hofmanas 1943 balandžio 16: 250 mikrogramų
  • Spėjama, kad žmogui mirtina dozę svyruoja nuo 200 mikrogramų iki daugiau kaip 1 miligramo LSD vienam kilogramui žmogaus masės. Pavyzdžiui, 80 kilogramų sveriančiam žmogui spėjama mirtina dozė nuo 16 iki daugiau kaip 80 miligramų grynos medžiagos. Taip pat viename šaltinyje yra teigiama, kad žmogus mirė nuo LSD perdozavimo 1974 metais Kentukyje, kai jam į veną buvo suleista ~1/3 gramo LSD.[3] Toks kiekis prilygtų 3000 dozių, pardavinėjamų gatvėje.

Poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cigarečių pelenai klozete atrodė kaip nuostabūs juodi perlai

Council on spiritual practices.[4]
20 populiariausių rekreacijoje naudojamų narkotinių medžiagų poveikio įvertinimas. Apibendrinus priklausomybės ligų, chemikų, farmakologų bei policijos duomenis ir įvertinus galimą priklausomybę, fizinę ir socialinę žalą, LSD skirta 14 vieta.[5]

Poveikis prasideda praėjus 30 maždaug minučių po pavartojimo ir trunka 8 – 12 valandų. Koncentracija kraujuje perpus sumažėja kas maždaug dvi su puse valandos.[2]

LSD nėra „tikrasis“ haliucinogenas – nors iliuzijos dažnos, grynos haliucinacijos pasitaiko retai.[6]

LSD poveikis labai skiriasi priklausomai nuo tokių veiksnių kaip ankstesnė patirtis, aplinka, dozės dydis. LSD efektus galima suskirstyti į: laukiamus, neutralius, nepageidaujamus ir atsirandančius dėl nuolatinio, ilgalaikio vartojimo.

Neutralūs[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Išplėsti vyzdžiai.[2]
  • Pakilęs kraujospūdis.[2]
  • Kai kada nežymiai pakilusi temperatūra.[2]

Laukiami[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Stiprūs dvasiniai patyrimai. Religinės apeigos suvokiamos kaip be galo įspūdingos, įvairus menas kaip labai gilus. [4]
  • Mirties patyrimas, nematant tame nieko blogo.[4]
  • Spalvos atrodo neįprastai ryškios, geometrinių figūrų kontūrai itin aštrūs, judančius objektus seka šviesos pėdsakas.[4]
  • Neįprasti pojūčių susijungimai, „spalvotas girdėjimas“.[2]

Nepageidaujami[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sparčiai besivystanti tolerancija (nejautra). Norint pasiekti tą patį efektą, būtina nuolat didinti dozę. [6][7]. Tą pripažįsta ir tie šaltiniai, kurie teigia, jog fizinė priklausomybė, nesugebėjimas mesti mažesni už daugumos kitų narkotikų.[7]
  • Traumuojančių praeities įvykių prisiminimai, tarsi išgyvenant juos pakartotinai (angl. flashback).[6][7]
  • Panikos atakos („bloga kelionė“), kurios paprastai praeina per keletą valandų bet gali trukti iki keturių parų.[2]
  • Pykinimas[7]
  • Nemiga[7]

Nepageidaujami atsirandantys dėl ilgalaikio vartojimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baimė šviesai, gali būti nuolat matomi neegzistuojantys objektai (palinopsija). [8]
  • Aprašyti sunkios depresijos atvejai.[6]
  • Psichinių ligų, kuriomis jau sergama, pasunkėjimas.[6][9] Gali netikėtai išprovokuoti šių ligų sukeliamą elgesį.[7] Tačiau labai rimti poelgiai (tokie kaip savižudybės) nėra dažni.[2]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LSD menas

LSD kultūra kai kuriose šaltiniuose minima „kaip nepakartojamas mokslo ir religijos lydinys“. [4] Buvo naudojama įvairiose netradicinėse religinėse apeigose.[4]

Su LSD eksperimentavo nemažai menininkų, bandydami savo kūriniuose perteikti narkotiko sukurtas vizijas. Šie kūriniai žinomi bendru „LSD meno“ pavadinimu. Tačiau tikslų tokių menininkų sąrašą sudaryti būtų sunku, ir kai kurie gana abstrakčiai kuriantys menininkai (Mati Klarwein) yra aiškai pasakę, jog narkotikai niekada ir niekuo daug neprisidėjo prie jų kūrybos. Šiuo metu atvirai LSD vizijas perteikinėjančių menininkų yra nelabai daug. Sakoma, jog tai nėra paprasta, nes LSD poveikyje labai suprastėja menininkui reikalingi techniniai sugebėjimai.[10]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]