Grybai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Grybas)
Jump to navigation Jump to search
Apie kaimą Švenčionių rajone žr. Grybai (Švenčionys).
Fungi
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Mokslinė klasifikacija
Domenas: Eukariotai
(Wikispecies-logo.svg Eukaryota)
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Geltonasis fungus
Paprastosios kelmiukės
Geltonpintė – parazitinis grybas

Grybai (lot. fungi) – gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Vykstant medžiagų apytakos procesams pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo. Tai būdinga tik gyvūnams ar kitiems gyviesiems organizmams.

Anksčiau grybai laikyti augalų dalimi, tačiau vėliau atskirti į grybų karalystę.

Bendrosios žinios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus – skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus – pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.

Šiuo metu priskaičiuojama per 100 000 rūšių. Kasdieniame gyvenime grybais naudojamasi arba pastebimos jų veiklos pasekmės.
Iš grybų gaminama antibiotikų, vitaminų, augimo stimuliatorių, fermentų, organinių rūgščių, preparatas boverinas, naudojami kulinarijoje.
Parazitiniai grybai sukelia ligas, tam tikri grybai sugadina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų poveikio ỹra tiltai, laivai, net griūva namai. Kai kurių grybų sporos atsparios ir -150 °C temperatūrai.

Forma ir konsistencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grybų tramos konsistencija skirtinga: gali būti tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga.
Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijai, perlaužus ar dėl mechaninio poveikio keičia spalvą: perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus gali paraudonuoti, pamėlynuoti (pvz., raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos). Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai išskiria sultis (pvz., piengrybiai).

Augimo sąlygos ir ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grybams augti reikalingi mineraliniai makroelementai: (anglis, azotas, fosforas, kalis), mikroelementai (geležis, manganas, varis, boras, kobaltas) ir kt.

Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augavietę (biotopą). Jų augimui reikalinga skirtinga temperatūra, šviesos kiekis, CO2 ir kitų dujų apykaita, skirtingas substrato rūgštingumas bei drėgmės kiekis:

Grybiena minta osmoso būdu visu paviršiumi, todėl jai kenkia per ir mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą lemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui, o stiprūs, audringi lietūs grybams nepalankūs.

Grybų grupės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plačiau straipsnyje Grybų grupavimas

Daugelio grybų mitybos, dauginimosi, augimo sąlygos ir kiti ypatumai skiriasi, todėl grybai yra skirstomi į skirtingas grupes.

  • Pagal mitybos būdą:
    • Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai) – su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę.
    • Saprotrofiniai grybai – minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žoline danga, ekskrementais.
    • Parazitiniai grybai – minta gyvų augalų ir gyvūnų syvais.

Grybų sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ūmėdės kepurėlė

Grybų sistematika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grybai gali tapti pačios įvairiausios formos. Nuotraukoje – gleivūnai

Evoliucionuodama kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Aplinkos sąlygų kompleksas, nulemiantis vienos grybų rūšies gyvenimo būdą, jos išplitimo amplitudę, populiacijos (individų skaičiaus) gausumą, vadinamas rūšies biotopu. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė tikimybė rūšies palikuonims išplisti.

Grybų sistematika yra viena iš sunkiausių šiuolaikinių mikologijos tyrimo sričių, nes ši organizmų grupė per mažai ištirta. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių, tačiau painiavos sukelia didelė morfologinių, fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, lytinės ir nelytinės kartos kaita (agaminės grybų rūšys – grybai, kurie dauginasi neapsivaisinę), fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, aplinkos sąlygos.

Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Atsiradusios grybų formos, besiskiriančios vaisiakūnių forma, spalva, dydžiu ir gyvenimo būdu, dar labiau klaidina mikologus. Dėl to dabar vieni mikologai aprašo 100 000, kiti 150 000, o dar kiti 60 000 rūšių. Sistematikai remiasi ne tik morfologiniais, genetiniais požymiais, bet ir biocheminiais kriterijais.

Gyvasis pasaulis skirstomas į prokariotus (neturi tikro branduolio) ir eukariotus (turi tikrą branduolį).
Eukariotai skirstomi į 3 karalystes:

Papėdgrybiai

Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas į 11, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6 klasifikacijos:

Nors gleivūnai ir oomicetai dažnai priskiriami grybams, jie nėra grybai. Gleivūnų sistematinė padėtis vis dar nepakankamai aiški, o oomicetai priskiriami Chromalveolata karalystei.

Grybų reikšmė ekosistemoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie grybai auga ir ant medžių

Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiuvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.

Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta organinėmis medžiagomis. Vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro asparaginas − būdinga augalams medžiaga. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Taigi, grybas – sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.

Grybams būdingas savitas aromatas, spalvingumas, skiriasi dydis – visa tai lemia adaptacines savybes bei funkcijas. Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) – salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) – česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), melsvoji tauriabudė (Clitocybe odora) – anyžių. Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) skleidžia dvoką, kad prisiviliotų vabzdžių, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Grybiena taip pat išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio ir kt.).

Grybų reikšmė mityboje ir maisto pramonėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augavietė, klimatas, metų laikas ir kt.

Grybuose vanduo sudaro 84–95% masės, 4–6% − prastai ar visai neįsisavinamos medžiagos (pvz., chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai prilygsta vaisiams ar daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu – mėsai. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.
Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, taip pat aminorūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės – 68%, grybų – 70%. Gausu vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Pvz., džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis nei mėsos.
Grybuose mažai lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurie neaptinkami augaluose.
Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą.

Senuose grybuose atsiranda maistui netinkamų ar net nuodingų medžiagų − aminų, amidų, šlapalo ir kt., dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę rekomenduojama pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nevirškinamos, be to būna vabzdžių lervų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui išvis netinkami, nes juose yra daug chitino.

Klasifikacija į maistines kategorijas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiliniai kazlėkai auga ir Lietuvos miškuose

Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes per mažai ištirta grybų mitybinė vertė, skirtingose šalyse tie patys valgomieji grybai skirtingai paplitę, mėgstami, renkami, vertinami.

Valgomieji grybai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių (papildomai), manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Rastos 382 valgomųjų grybų rūšys (Europoje – 500). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120–140 rūšių, kitos – menkavertės arba retos.

Grybų laikymas ir paruošimas vartojimui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džiovinti grybai

Pagrindinis straipsnis – Grybų apdorojimo būdai.

Grybuose yra mineralinių medžiagų, kuriomis minta bakterijos, pelėsis, vabzdžių lervos. Šiltoje, saulėtoje vietoje laikomi grybai greitai genda. Nuskintus šviežius grybus geriau laikyti žemesnėje, apie 4 °C temperatūroje, ir rekomenduojama apdoroti per 24 valandas. Grybus galima džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (svarbu nepervirti), jei vartojami švieži. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suyra chitino, todėl tampa geriau virškinami.

Grybai kulinarijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai naudojami kulinarijoje ruošiant įvairius patiekalus. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarijoje laikoma, kad būtent grybų padažai yra kvapniausi ir skaniausi.

Pasenę, netinkamai paruošti maistui gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.

Mielės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare – kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia bei tešlą kildina mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei.

Mielės dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga. Jų yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje.

Mielės (Candida albicans)

Mielių cheminė sudėtis yra tokia: vandens – 8 %, proteidų – 57 %, lipidų – 3 %, gliucidų – 25 %, mineralinių medžiagų – 7 %. Jų baltymuose yra visų aminorūgščių reikalingų žmogaus organizmui, jose gausu vitaminų B, E, PP, fermentų, medžiagų gerinančių virškinimą bei didinančių organizmo atsparumą infekcijoms.
Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris 180−220 °C temperatūroje kildina tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.

Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio Saccharomyces gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys, taip pat alaus mieliagrybis (S.cerevisiae) ir vyno mieliagrybis (S.vini).
Gamtoje taip pat yra mieliagrybių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių įvairias augalų ir gyvūnų ligas.

Grybai medicinoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gydomosios savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grybų gydomosios savybės yra žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. apie tai aptinkama rašytinių žinių įvairiuose medicinos leidiniuose.

  • Pelėsių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų pagamintos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: tai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama apie 30.
  • Kepurėtieji grybai terapijoje kol kas vartojami retai. Jų gydomosios savybės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų cheminių medžiagų gaminami vaistai alerginių ligų terapijai. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą.

Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, naikina rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai.
Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas.
Paprastoji musmirė taip pat turi vaistinių savybių.

Iš grybų ruošiami taip pat įvairūs arbatiniai antpilai
  • Arbatinis grybas – acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi. Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį, kuris gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Rekomenduojama vartoti saikingai, kadangi acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui.

Grybų, galinčių padidinti skystų antpilų (pavyzdžiui, arbatos, pieno) rūgštingumą, yra keletas rūšių. Jų augimo sąlygos skiriasi, bet vystymasis ir branda panašūs, todėl ir antpilai turi labai panašų skonį.
Arbatinio grybo antpilas ruošiamas taip: gabalėlis grybienos įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.

Psichotropinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo (kai kur ir dabar vartoja) haliucinacijas sukeliančius grybus, aktyvuojančius jų pojūčius, sukeliančius ryškius vaizdinius, įtakojančius žmogaus elgseną ir netgi įsitikinimus. Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus netgi dievino ir garbino juos, statė jiems statulas, net šventyklas. Dar dabar Gvatemaloje stovi didžiulės grybo pavidalo skulptūros, prie kurių senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte, Kinijoje.

Žalsvoji musmirė yra labai nuodinga

Psichikos pakitimai bei įvairios sąmonės būsenos, sąlygotos tam tikrų junginių, seniai domino grybų tyrinėtojus (mikologus). Prancūzų mikologas Eimas (R. Heim) ir amerikietis Vasonas (G. Wasson) išstudijavo mokslines publikacijas ir archyvus apie Meksikos bei Amerikos indėnų ritualines apeigas, rengiamas vartojant haliucinogeninius grybus. Mokslininkai taip pat dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, netgi patys vartojo šių grybų. Jie pastebėjo, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs nei į valgomuosius, nei į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Juose rastos dvi veikliosios medžiagos − psilocinas ir psilocybinas, kurios ir veikia psichiką haliucinogeniškai.

Vėliau buvo ištirti ir susintetinti kiti haliucinacijas sukeliantys junginiai: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Jie vaistiniais kiekiais vartojami psichiatrijoje.

Pakramčius ar nurijus haliucinogeninių grybų, po 20–40 minučių vaizduotėje atsiranda ryškūs vaizdai, reginiai − haliucinacijos. Pvz., naktį matomos visos dienos spalvos, sapnuojama praeitis, dabartis, ateitis. Gali būti atsiduriama visiškai neįprastose būsenose, kurios kartais yra nemalonios ir prilyginamos sunkiam girtumui. Tokie psichikos pakitimai trunka 2–3 valandas. Organizmui išsivalius sugrįžtama į įprastą būseną.

Lietuvoje haliucinogeniniai grybai nėra paplitę. Psichotropinių savybių turi kai kurios glotniagalvės (Psilocybe), musmirės.
Tautosakoje yra išlikę priežodžių, liudijančių apie tokių grybų poveikį žmogaus psichikai: apie šlitinėjantį žmogų buvo sakoma eina, kaip musmirių apsirijęs.

Grybų daromas poveikis ir apsaugos priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pelėsis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apleisti maisto produktų likučiai per keletą dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo sklando oru. Patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Pelėsiai ne tik sugadina daug maisto produktų, bet į aplinką išskiria ir nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų; jie yra įvairių mikozių sukėlėjai.

Trobagrybis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas pavojingiausių medienai – žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans – verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybiai minta spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20–26 °C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsiais.

Trobagrybis taip pat minta popieriumi, audiniais, oda, tinku. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį grybas gali persikelti per keletą namo aukštų grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais ir kitais plyšiais.

Grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l–4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų – parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l–2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti 35 milijonus sporų. Vaisiakūnis dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, pelės, žiurkės ir žmogus.

Apsaugos priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbu, kad po grindimis būtų gera ventiliacija: tarp žemės ir grindų turi būti oro tarpas. Mediena, naudojama namų statyboje, turi būti švari ir neapkrėsta trobagrybiu. Pastebėjus trobagrybį, rekomenduojama kuo skubiau išardyti grindis, ir jei įmanoma − sudeginti.
Pastebėjus sugadintą tinką, rekomenduojama jį visą nuimti, kur matomi grybo (pelėsių) pėdsakai. Svarbu pabrėžti ir tai, kad trobagrybis išskiria žmonėms pavojingas dujas, todėl gali tapti ir sveikatos sutrikdymo šaltiniu.


Įdomu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1718 m. prancūzų botanikas Vajanas Paryžiuje charakterizavo grybus kaip velnio padarus, ardančius bendrą gamtos harmoniją. Anot jo, grybai velnio sutverti tam, kad klaidintų botanikus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.