Paprastoji musmirė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Amanita muscaria)
Jump to navigation Jump to search
Amanita muscaria
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Skyrius: Papėdgrybūnai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycota)
Klasė: Papėdgrybiai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycetes)
Eilė: Agarikiečiai
(Wikispecies-logo.svg Agaricales)
Šeima: Skydabudiniai
(Wikispecies-logo.svg Pluteaceae)
Gentis: Musmirė
(Wikispecies-logo.svg Amanita)
Rūšis: Paprastoji musmirė
(Wikispecies-logo.svg Amanita muscaria)
LogoIF.png Index Fungorum

Paprastoji musmirė (lot. Amanita muscaria, vok. Fliegenpilz) – musmirių (Amanita) genties grybas.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amanita muscaria close-up.jpg

Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė iki 20-25 cm skersmens, ryškiai raudona, su baltomis karputėmis ar plėvelėmis (apvalkalo liekanomis), lietui jas nuplovus, musmirė tampa panaši į raudonas ūmėdes. Lakšteliai balti, minkšti, tankūs, laisvi. Kotas 8-20 cm ilgio, 1-3 cm storio, su baltu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, su tvirtai apaugusia išnara. Trama balta, minkšta, be ypatingo kvapo ir skonio. Auga liepos-spalio mėn. įvairiuose miškuose.

Nuodingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Musmirė dažnai yra klaidingai laikoma ypač nuodingu grybu. Tačiau iš tiesų jos nuodingumas dažniausiai smarkiai perdedamas – mirtys, sukeltos musmirių vartojimo, yra retas reiškinys[1]. Pagrindinės musmirių psichoaktyviosios medžiagos yra iboteninė rūgštis, muscimolis, muskazonas ir muskarinas.

Rekreacinis vartojimas ir poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šį grybą dėl jo psichoaktyvių savybių nuo seniausių laikų vartojo žyniai, šamanai, kariai[2].

Musmirės vartotojai mini šiuos poveikius: pakitęs vaizdinių ir garsinių signalų suvokimas, pusiausvyros praradimas, lengvi raumenų trūkčiojimai[3].

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka