Guelio parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 41°24′49″ š. pl. 2°09′10″ r. ilg. / 41.41361°š. pl. 2.15278°r. ilg. / 41.41361; 2.15278

Guelio parkas
Pasaulio paveldo sąrašas

Park Güell 02.jpg
Guelio parko centrinis įėjimas
Vieta Ispanija Ispanija
Tipas Kultūrinis
Kriterijus i, ii, iv
UNESCO vėliava Nuoroda (angl.) (pranc.): 320
Regionas** Europa
Įrašymo istorija
Įrašas 1984  (8 sesija)
Commons-logo.svg Vikiteka: Guelio parkasVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Guelio parkas (kat. Parc Güell) – parkas, įsikūręs aukštutinėje Barselonoje, Ispanijoje. Parką sudarantis sodų ir gyvenamųjų zonų derinys užima 17,18 ha. Sukurtas 19001914 m. garsaus katalonų architekto Antoni Gaudi. Parkas pavadintas jo sumanytojo, turtingo vietos pramonininko Eusebi Güell vardu. Oficialiai atvertas viešam naudojimui 1926 m. Guelio parkas yra UNESCO pasaulio paveldo objektas pagal Antoni Gaudí statinių Barselonoje sąrašą.

Pagrindiniai laiptai

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. Guelis savo parką matė kaip miestą–sodą su įvairiais architektūriniais statiniais pagal Anglijoje tuo metu populiarią tokių parkų kūrimo koncepciją. Savo projekto įgyvendinimui 1901 m. įsigijo 15 ha žemės, kurią padalijo į 62 sklypus privačių namų statyboms. Sklypai su panoraminiu vaizdu į žemiau plytintį miestą buvo siūlomi pardavimui, tačiau dykvietė, esanti kalvų šlaituose toliau nuo miesto centro, nebuvo patraukli, todėl pavyko parduoti tik du. Projektas buvo vystomas trimis etapais. Pradžioje buvo tvirtinami ir tvarkomi šlaitai „Plikojo kalno“ viršutinėje dalyje. Antrajame etape nutiesti privažiavimo keliai, įrengti įėjimo paviljonai, pastatyta apsauginė siena. Būsimų gyventojų gyvenimui ir poilsiui sukurta turgaus kolonada su viršutine centrine esplanada, pastatytas parodomasis gyvenamasis namas.

Baigiamajame etape 19101913 m. sukurtas žymusis lenktas suolas, suplanuota kelių vilų statyba parduotuose sklypuose. Tuo metu jau stovėjo du namai, kurių vienas pastatytas pagal architekto Juli Batllevell i Arús projektą ir priklausė Gaudi bičiuliui advokatui, kitas suprojektuotas Francesc d'Assís Berenguer i Mestres ir pasiūlytas pardavimui. Kadangi pirkėjų neatsirado, E. Guelio patartas Gaudi 1906 m. pats įsigijo šį namą ir jame su šeima gyveno iki 1925 m. Parke trečiąjį namą kaip pavyzdį potencialiems pirkėjams nusipirko E. Guelis, po kurio laiko jį pertvarkęs į savo rezidenciją. Visi namai išliko iki šių dienų. Laikui bėgant, Guelio viloje įkurta viena iš miesto mokyklų, buvusiame Gaudi name įkurtas jo vardo muziejus. Trečiasis nuo pat pradžių priklauso pirmųjų šeimininkų giminei. Ekonominė projekto nesėkmė privertė E. Guelio paveldėtojus parduoti šią teritoriją Barselonos merijai, kuri ją pavertė miesto parku.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parko akcentas yra centrinis įėjimas su dviem įspūdingų formų statiniais. Dešinysis paviljonas su pinakliu, vainikuojamas tipišku Gaudi penkiakampiu kryžiumi, skirtas parko administracijai. Kairysis statinys buvo pastatytas įkurdinti sargybai. Parke stovintis namas, priklausęs garsiajam Gaudi, paverstas jo vardo muziejumi, kuriame demonstruojami paties architekto kurti baldai, piešiniai, vidinės dekoracijos ir kiti eksponatai.

Kitas įspūdingas parko objektas yra Šimto kolonų kambarys. Iš tikrųjų čia stovi 86 dorėninės kolonos, kurios remia keistų formų lubas su daugybe įdubimų, įmantria keramine puošyba. Erdvė pasižymi gera akustika, todėl čia renkasi muzikos atlikėjai. Virš šios salės įrengti spalvingų keraminių gyvūnų statulomis apstatyti laiptai. Jais patenkama į apžvalgos aikštelę – atvirą erdvę su spalvingomis mozaikomis puoštu vingiuotu balkonu. Apatinėje laiptų aikštelėje įsikūręs mėgstamas Gaudi personažas – mozaikinė salamandra.

Ilgą lenktąjį, gyvatės formos suolą Gaudi kūrė su vienu iš savo mokinių Josep Maria Jujol i Gibert. Pastarajam priklauso garsieji koliažai iš keraminių plytelių, stiklo duženų ir kitų statybinių atliekų, aplenkę daugelį abstrakcionizmo ir siurrealizmo kūrinių. Suolo formai suteikta sėdinčio žmogaus kūno linija. Tam tikslui Gaudi į stingstantį molį buvo pasodinęs darbininką, taip „išmatavęs“ nugaros linkį ir išgaudamas reikiamas formas.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]