Akustika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dirbtinis bekryptis garso šaltinis

Akustika - tarpdisciplininis mokslas, kuris tiria mechaninių bangų sklidimą dujose, skysčiuose ir kietuose kūnuose, įskaitant vibraciją, garsą, ultragarsą ir infragarsą. Mokslininkas, kuris dirba akustikos srityje yra vadinamas akustiku, o žmogus, kuris dirba akustinių technologijų srityje gali būti vadinamas akustikos inžinieriumi. Akustika gali būti pritaikyta beveik visose gyvenimo kryptyse.

Klausa yra viena iš svarbiausių priemonių gyvūnų pasaulyje išlikti, o kalba išskiria žmogų - jis tobulėja ir vystosi kultūriškai. Taigi nėra keista, kodėl akustikos mokslas yra taip paplitęs visuomenėje - muzikoje, medicinoje, architektūroje, kare ir daug kur kitur. Menas, amatai, mokslas ir technologija

Žodis "akustinis" (gr. ἀκουστικός) - akoustikos yra kilęs iš graikų kalbos, reiškiantis "girdimasis"

Akustikos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvas akustikos tyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vibruojančios stygos pagrindinė dedamoji ir pirmi 6 obertonai. Anksčiausi šio reiškinio studijavimo įrašai yra priskiriami filosofui Pitagorui, VI a. pr. m. e.

VI a. pr. m. e. senovės Graikijos filosofas Pitagoras norėjo sužinoti, kodėl kai kurie muzikiniai intervalai atrodė labiau gražesni negu kiti ir jis rado atsakymą - tai lemia harmonijų stygos santykiai. Manoma, jog jis stebėjo, kaip stygos ilgis yra išreiškimas sveikųjų skaičių santykiais (pvz., 2 su 3, 3 su 4) ir tada sukurti tonai bus harmoningi.

Akustikos principai buvo pritaikyti nuo senovės laikų: Romėnų teatras Amano mieste.

Akustikos procesų supratimai ypač paspartėjo po mokslinės revoliucijos. Labiausiai Galilėjus (1564–1642), bet taip pat nepriklausomai ir [[Marin Mersenne (1588–1648), atrado skardaus kūno vibruojančių stygų dėsnius.


Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]