Pereiti prie turinio

Edvard Munch

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Edvardas Munkas
norv. Edvard Munch
E. Munkas 1933 metais
Gimė 1863 m. gruodžio 12 d.
Adalsbruko k., Liotenas, Norvegija
Mirė 1944 m. sausio 23 d. (80 metų)
Oslas, Norvegija
Sritis dailė
Vikiteka Edvard Munch

Edvardas Munkas (norv. Edvard Munch, 1863 m. gruodžio 12 d. – 1944 m. sausio 23 d.) – norvegų dailininkas, savo darbais priskiriamas simbolistinio meno krypčiai.

Menininko polinkis į simbolizmą ir psichologizmą susipynė su asmeniniais tragiškais išgyvenimais, todėl dominuojančios temos jo kūryboje vaizduoja ekstremalias situacijas – mirtį, vienatvę, naikinančią meilę. E. Munkas, operuodamas lanksčia, išraiškinga kontūrine linija, naudoja stipriai kontrastuojančias spalvines plokštumas. Jis yra tipiškas XIX a. pab. avangardinio meno atstovas, tačiau jo tapyba ir grafika atvėrė kelią XX a. ekspresionizmui.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edvardas Munkas gimė Norvegijoje (Adalsbruko kaimas, Liotenas) žinomo dvasininko sūnaus Christian Munch ir Lauros Cathrine Bjølstad šeimoje. Jo tėvas buvo kariuomenės gydytojas. Edvardas buvo antras vaikas iš penkių. Jis turėjo tris seseris: Johanne Sophie (gimusią 1862), Laura Cathrine (gimusią 1867) ir Inger Marie (gimusią 1868), ir jaunesnį brolį Peter Andreas (gimusį 1865). Edvardas Munkas giminystės ryšiais susijęs su dailininku Jacob Munch (1776–1839) ir istoriku Peter Andreas Munch (1810–1863).

Munkų šeima 1864 m. persikėlė gyventi į Kristianiją (dabar Oslas), kai E. Munko tėvas buvo paskirtas sanitarijos inspektoriumi Akershus tvirtovėje. Edvardo vaikystė dėl artimųjų mirties buvo sudėtinga: motina mirė nuo tuberkuliozės 1868 m. − tai paveikė tėvą, kuris pradėjo vesti atsiskyrėlišką gyvenimo būdą ir paniro į religinę egzaltaciją,[1] o po kelerių metų, 1877, mirė mylimiausia E. Munko sesuo Johanne Sophie. Jaunesnei Edvardo seseriai buvo diagnozuota psichikos liga dar ankstyvame amžiuje. Edvardas taip pat dažnai sirgdavo. Iš penkių Munkų šeimos vaikų, tik Andreas susituokė, tačiau mirė praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių. Tai gali paaiškinti atšiaurumą ir pesimizmą, atsispindintį Munko kūryboje. Jis vėliau pasakė: „Liga, pamišimas ir mirtis buvo angelai, kurie apsupo mano lopšį, ir jie sekė mane per visą mano gyvenimą.”[2]

Po motinos mirties, vaikus užaugino tėvas padedamas jų tetos Karen. Dažnai dėl ligos negalėdavęs lankyti mokyklos Edvardas tuomet piešdavo. Mokytis namuose padėjo jo bendraklasiai ir teta. Tėvas mokė sūnų istorijos ir literatūros ir linksmino savo vaikus ryškiomis vaiduokliškomis istorijomis ir pasakojimais apie Edgar Allan Poe. Tėvo draugiškas elgesys su vaikais vis dėlto buvo nustelbtas jo liguisto pamaldumo. Christian Munch giliai savo vaikų psichikoje įdiegė pragaro baimę pakartotinai kartodamas jiems, kad, jei jie nusidės, jie neišvengiamai keliaus pragaran be galimybės atpirkti nuodėmes. E. Munkas vėliau parašė: „Mano tėvas buvo temperamentingai susijaudinęs ir liguistai religingas – psichoneurotiškas. Nuo jo aš paveldėjau pamišimo sėklas.” Despotiškai religinga aplinka, prasta Edvardo sveikata bei ryškios vaiduokliškos istorijos – veiksniai, sukėlę baisias Edvardą persekiojančias vizijas ir košmarus.

Jaunystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Autoportretas su skeleto ranka, 1895

Christiano Muncho gaunamas mažas atlyginimas bei nesėkmingos pastangos dirbti privačiame sektoriuje neleido jo šeimai išbristi iš daugiamečio skurdo. Jie dažnai persikraustydavo iš vieno vargano buto į kitą. E. Munko ankstyvas piešimas ir tapyba akvarele vaizdavo šiuos interjerus ir tam tikrus atskirus objektus, tokius kaip medicininius butelius, piešimo įrankius. Paauglystėje menas jau buvo tapęs dominuojančiu E. Munko pomėgiu. Būdamas trylikos jis pirmą kartą susidūrė su kitų menininkų kūryba naujai suformuotoje Meninėje Asociacijoje, kur jis susižavėjo Norvegijos peizažo mokykla. Netrukus jis pradėjo tapyti aliejiniais dažais.

Edvardas Munkas 1879 m. pradėjo inžinerijos mokslus techninėje kolegijoje, bet dažnos ligos pertraukė jo studijavimą. 1880 m. jis paliko kolegiją, kad taptų dailininku. Metais vėliau Edvardas įstojo į Kristianijos Karališkąją meno mokyklą, kur studijavo senuosius meistrus, lankė akto tapybos kursus. Jo mokytojai buvo skulptorius Julius Middelthun ir natūralistinis dailininkas Christian Krohg. Jo ankstyviesiems darbams turėjo įtakos prancūzų inspiruotas realizmas. E. Munko talentas greitai buvo pastebėtas, jis galėjo praleisti pradines klases. 1882 m. E. Munkas su šešiais kitas jaunaisiais dailininkais išsinuomojo studiją ir 1883 m. pirmą kartą eksponavo bendroje parodoje.[3]

1885 m. E. Munkas išvyko į Paryžių, jo darbus pradėjo veikti Prancūzijos dailininkai – iš pradžių impresionistai, vėliau ir postimpresionistai. Jis ypač susižavėjęs E. Manė kūriniais, nutapė pirmuoju reikšmingu kūriniu įvardijamą paveikslą „Serganti mergaitė“.[4] 1889 m. įvyko pirmoji E. Munko personalinė paroda Norvegijoje

Dalyvaudamas prieštaringai vertinamos grupės „Christiania-Boheme” veikloje 1889 m. jis nutapė grupės lyderio Hans Jæger portretą. E. Munko bendravimas su H. Jæger ir jo radikalių anarchistų būriu tapo svarbiu persilaužimu gyvenime ir naujo jo vidinio konflikto šaltiniu. Tuomet Munkas įsitraukė į biografinės literatūros rašymą, kurį vis atnaujindavo skirtingais gyvenimo periodais. Šis ankstyvus rašymas tarnavo kaip užuomina į pagrindines tuometines aktualijas. Perteikdamas H. Jæger mintis jis stengėsi pristatyti nuodugnias šiuolaikinio asmens troškimų ir merdėjimo peržiūras.

Amžių sandūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1889 m. įvyko pirmoji E. Munko personalinė paroda Norvegijoje, jam paramą suteikė valstybė ir jis išvyko vėl į Paryžių, kur įstojo mokytis į garsaus akademinio dailininko L. Bona studiją.[5] Tuo metu mirė dailininko tėvas ir E. Munkas buvo grįžęs į Norvegiją. 1892 m. įvyko jo antroji personalinė paroda Osle, kuri sulaukė vietos kritikų nepalankių vertinimų. Menininką pastebėjo norvegų tapytojas Adelsteen Normann, kuris tuo metu buvo Berlyno dailininkų sąjungos nariu, ir pakvietė E. Munką eksponuoti Berlyne. Ši paroda sukėlė nesutarimų tarp sąjungos narių ir buvo uždaryta po savaitės dėl radikalumo. Dėl kilusio skandalo draugija suskilo (kas paskatino Berlyno secesijos susikūrimą), o toji nesėkmė labai prislėgė menininką.

Šiuo metu E. Munkas gyveno ypač skurdžiai, pasak liudijimų, 1894 m. jis buvo sutiktas Berlyno gatvėje išmestas iš būsto dėl nesumokėtos nuomos ir nevalgęs tris dienas.[6] Tačiau dailininkas po truputį pradėjo rasti rėmėjų, tarp kurių buvo vienas iš „AEG“ direktorių Walter Rathenau. Lenkų rašytojas Stanisław Przybyszewski ir jo žmona, norvegė Dagny Juel padėjo E. Munkui įsilieti į Berlyno menininkų visuomenę. 1895 m. E. Munkas du kartus lankėsi Paryžiuje, kur „La Revue Blanche“ publikavo jo garsiausią litografiją „Šauksmas“.[7] Dailininkas tapo žinomas dėl savo graviūrų, litografijų, medžio raižinių. Būtent Berlyne šimtmečio pabaigoje Munkas eksperimentavo su naujomis dailės technologinėmis galimybėmis (fotografija, litografija ir medžio raižiniais), kas atsispindi daugelyje pavyzdžių, perdarytų pagal seniau sukurtus darbus. Berlyne E. Munkas įsitraukė į tarptautinį rašytojų, menininkų ir kritikų būrį, apimantį ir norvegų dramaturgą Henrik Ibsen (1906 m. Munkas sukūrė dekoracijas H. Ibseno spektakliams: „Šmėklos“ ir „Heda Habler“) ir švedų dramaturgą August Strindberg. 1896−1897 m. E. Munkas gyveno Paryžiuje, buvo susijęs su poeto S. Malarmė rateliu, sukūrė du poeto litografijos portretus.[8] Jo paveikslas buvo eksponuotas Nepriklausomųjų draugijos parodos pagrindinėje salėje.

„Nerimas“ (1894, Munko muziejus, Oslas)

1899 m. viešint Italijoje E. Munką sužavėjo renesanso menas ir Rafaelio dailė, kurie įkvėpė jį sukurti dekoratyvinius pano „Laukinė raudona vynuogė“ (1898–1900) ir „Golgota“ (1900). Tarp 1892 ir 1909 m. E. Munkas dalyvavo bent 106 parodose įvairiose Europos šalyse ir JAV. Jo du paveikslus 1899 m. įsigijo Oslo nacionalinė galerija.[9] 1901–1913 m. savo paveikslus Munkas reguliariai eksponavo Vienoje.

1902 m. Edvardas Munkas Berlyne eksponavo ciklą „Gyvenimo frizas“, pradėtą kurti 1893 metais. Jame dailininkas pavaizdavo tris gyvenimo tarpsnius: meilės, mirties ir demoniško ryšio su moterimi. Tulos Larsen, kurią atsisakė vesti, sužeistas į kairę ranką, Edvardas Munkas, įkvėptas įvykusios tragedijos, nutapė daug paveikslų: „Negyva gamta“ (1906–1907), „Marato mirtis“ (1907) ir kt.

1903 m. E. Munkas tapo Paryžiaus Nepriklausomųjų menininkų draugijos nariu, todėl savo kūrinius dažnai eksponavo jos salonuose. 1904 m. menininkas tapo tikruoju Berlyno secesijos nariu. Tai paskatino Vienos secesiją leisti jam eksponuoti savo kūrinius – dvidešimt jo nutapytų ir eksponuotų paveikslų susilaukė didžiulės sėkmės europiniu mastu. Pirmoji dailininko retrospektyvinė paroda įvyko 1905 m. Prahoje.[10] 1908 m. E. Munkas buvo apdovanotas Karališkuoju Norvegijos Šv. Olafo ordinu (jam suteiktas riterio rangas).[11]

1908 m. metais Munkas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, įsivėlė į žiaurias peštynes, menininką visą gyvenimą persekiojantis nerimas tapo dar aštresnis (tai paskatino susirgimą depresija), todėl jis kreipėsi į daktaro Daniel Jacobsen kliniką Kopenhagoje, kurioje praleido 8 mėnesius. E. Munkui ligoninėje taikyta terapija pakeitė jo asmenybę ir po sugrįžimo į Norvegiją 1909 m., jis praėjo skirti daugiau dėmesio gamtos temoms (maudynių scenos, gyvūnai, rami gamta), jo darbai tapo spalvingesni ir mažiau pesimistiniai. Ieškodamas įvairiapusiškesnių jausenų, galinčių prislopinti socialines refleksijas, sukūrė tokius darbus, kaip „Sniego rinkėjai“ (1911), „Namo grįžtantys darbininkai“ (1912).

Vėlesni metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915-ieji buvo įspūdingi metai Edvardui Munkui. Jis, išvykęs į trečiąjį amerikiečių menininkų renginį, surengtą San Franciske, buvo apdovanotas aukso medaliu už grafikos darbus. Tuo metu jis buvo toks sėkmingas, kad netgi finansiškai rėmė jaunus Vokietijos menininkus. 1916 m. menininkas nusipirko sodybą Ekely vietovėje netoli Oslo, kurioje gyveno iki gyvenimo pabaigos.[12] 1916 m. jo paveikslai buvo pakabinti naujai pastatytame Oslo universitete.

Vokietijos nacistai skelbė E. Munko kūrybą esant „išsigimusiu menu“ ir 1933 m. įgavę valdžią pašalino jo darbus iš Vokietijos muziejų. Tai įskaudino antifašistą Munką, Vokietiją laikiusį savo antrąja tėvyne.

Edvardas Munkas mirė sodyboje Ekely 1944 m. sausio 23 d. (apytiksliai po mėnesio po jo 80-osios gimimo dienos) nuo bronchito, kurį pasigavo vaikščiodamas lauke, kai po sprogimų netoli buvusiame vokiečių amunicijos sandėlyje išdužo sodybos langai.[13] Jis paliko 1 100 paveikslų, iki 18 000 atspaudų, 7 500 piešinių ir akvarelės darbų ir šešias skulptūras Oslo miestui, kuriame buvo pastatytas ir 1963 m. atidarytas muziejus Munko garbei.[14] Muziejuje saugoma plačiausia jo darbų kolekcija. Jo darbai taip pat yra pristatomi pagrindiniuose Norvegijos bei užsienio muziejuose ir galerijose.

E. Munko kūrybos bruožai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Impresionizmo idioma ne visai atitiko E. Munko kuriamo meno koncepcijos. Sudomintas vaizduoti ne atsitiktinius tikrovės atspindžius, bet situacijas, kupinas emocionalios ir išraiškingos energijos, E. Munkas rūpestingai įkomponuodavo kuriamą vaizdą, kad sukurtų įtemptą atmosferą.
  • Nors stilistiškai jo kūriniams išraiškos požiūriu turėjo įtakos postimpresionistai (jo kūriniuose ši meno kryptis reiškėsi per nuoširdžią ir gilią analizę perteikiant slapčiausius žmogaus prigimties impulsus), E. Munkas temos atžvilgiu priskiriamas simbolistams, nes labiau orientavosi į dvasinės būsenos, o ne į išorinės tikrovės vaizdavimą.
„Šauksmas“ (1910, Munko muziejus, Oslas)
  • Tvyranti įtampa, karo grėsmė yra vieni iš pagrindinių faktorių, sukuriančią pesimizmą Munko paveiksluose.
  • Figūros jo kūriniuose kupinos judesio: jos rėkia, juokiasi, pozose neaptinkamos jokios sentimentalaus grožio apraiškos.
  • E. Munko paveikslai rėmėsi tokiu principu: objektams jaučiami jausmai savita spalva nudažo tai, kas matoma, ir net paveikia formas, kurios iškyla iš prisiminimų.

Įžymiausias kūrinys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1895 m. E. Munkas sukūrė savo šedevrą – figūrinę simbolinę kompoziciją „Šauksmas“. Ši litografija yra garsiausias Munko darbas ir vienas iš labiausiai žinomų kūrinių visame iki šiol sukurtame mene. Jis plačiai interpretuojamas kaip visuotinis šiuolaikinio žmogaus susirūpinimo simbolis. Šiuo paveikslu E. Munkas įgyvendino sau išsikeltą tikslą: „sielos analizė, kitaip sakant, tai yra savęs analizavimas“. Manoma, kad šioje litografijoje norėta išreikšti, kaip staigus susijaudinimas iškreipia mūsų juslinius pojūčius. Visos linijos šiame paveiksle tarsi veda į kūrinio centrą – šaukiančią galvą, o visa aplinka kupina išgąsčio ir susijaudinimo, sukėlusio tą klyksmą. Šaukiančio žmogaus veidas iškreiptas tarsi karikatūroje.

2012 m. „Šauksmo“ variantas buvo parduotas aukcione už beveik 120 mln. JAV dolerių, sumušdamas brangiausio aukcione parduoto paveikslo rekordą.[15]

Kūrinių galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Sena prie Sen Klu“ (1890)
    „Sena prie Sen Klu“ (1890)
  • „Urna“ (1896, litografija)
    „Urna“ (1896, litografija)
  • „Madona“ (iki 1902, litografija)
    „Madona“ (iki 1902, litografija)
  • „Segė. Eva Mudocci“ (1903, litografija)
    „Segė. Eva Mudocci“ (1903, litografija)
  • „Pajūrys su raudonu namu“ (1904)
    „Pajūrys su raudonu namu“ (1904)
  • „Marato mirtis II“ (1907)
    „Marato mirtis II“ (1907)
  • „Pavydas“ (1907)
    „Pavydas“ (1907)
  • „Saulė“ (1910−1911)
    „Saulė“ (1910−1911)
  • „Namo grįžtantys darbininkai“ (1913−1914)
    „Namo grįžtantys darbininkai“ (1913−1914)
  • „Šienautojas“ (1917)
    „Šienautojas“ (1917)

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 8
  2. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 8
  3. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 8
  4. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 8
  5. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 9
  6. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 9
  7. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 9
  8. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 11
  9. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 11
  10. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 11
  11. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 11
  12. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 12
  13. ↑ Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 12
  14. ↑ munchmuseet.no Archyvuota kopija 2017-07-22 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ The Telegraph

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Edvard_Munch&oldid=6955334"