Erdvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Erdvėsąvoka, naudojama daugelyje terminų filosofijoje, matematikoje, fizikoje ir kitur.

Kasdieniniame žmogaus gyvenime erdvė intuityviai suvokiama kaip veiksmo vieta, visų gamtos objektų buvimo vieta, geometrinės sistemos pagrindas.

Erdvė filosofijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvę galima apibrėžti dvejopai:

  • ji yra dalis fundamentalios visatos struktūros, aibė matmenų, kuriais objektai yra tarpusavyje atskirti, esantys, turi dydį ir formą, ir per kurią jie gali judėti;
  • erdvė yra dalis fundamentalios matematinės struktūros (kartu su laiku ir skaičiumi). Jais naudodamiesi, mes kvantuojame ir lyginame atstumus tarp objektų, jų dydžius, formas ir greičius. Šiuo požiūriu, erdvė nesisieja su jokia abstrakcija/esybe. Ji yra savotiškas „konteineris“, per kurį objektai gali judėti.

Šie požiūriai taip pat yra tinkami ir laiko apibrėžimams. Erdvė yra tipiškai apibūdinama kaip turinti tris matmenis, taigi trys skaičiai yra būtini apibrėžiant kokio nors objekto dydį ir/ar jo padėtį kito objekto atžvilgiu. Šiuolaikinė fizika netraktuoja erdvės ir laiko kaip nepriklausomų matmenų, bet apjungia jas vienoje erdvėlaikio sąvokoje, metančioje iššūkį intuityviam atstumo ir laiko supratimui.

Filosofinės problemos esmė yra tai, ar erdvė yra savarankiška ontologinė esybė, ar tiesiog mąstymo abstrakcija. Kitas problemos formulavimo būdas yra klausimas: ar gali erdvė būti savarankiškai išmatuota, ar ji yra matavimo sistemos dalis? Tie patys debatai pritaikomi ir laiko sąvokai. Abiem joms svarbią formuluotę pateikė Immanuel Kant.

Savo veikale „Grynojo proto kritika“ Kantas apibūdino erdvę kaip „a priori“ intuiciją, kuri (kartu su kita „apriorine“ intuicija, laiku) leidžia mums suvokti jutiminę patirtį. Tai jis pavadino „noumenon“ arba „daiktu savyje“. Kanto požiūriu, nei erdvė, nei laikas nėra traktuojami kaip substancija, bet greičiau abu yra sisteminės struktūros, naudojamos mūsų patirčiai nusakyti, elementai. Erdvinis matmuo yra panaudojamas, kad nustatytume, kaip toli vienas nuo kito yra objektai, o laiko matmuo apibrėžia, kada kas įvyko. Šitie matmenys yra mūsų proto panaudojami apibrėžti pojūčiams, tačiau patys savaime nėra neatskiriama daikto savyje dalis.

Artūras Šopenhaueris pratarmėje į jo „Apie valią gamtoje“ teigė, kad „erdvė yra sugretinimo „galimybės“ sąlyga“. Tai yra visiškai suderinama su Kanto supratimu, jog erdvė yra subjekto proto darinys.

Kyla ir kiti panašūs filosofiniai klausimai apie erdvę. Ar erdvė yra absoliutas, ar tiktai santykinis dalykas? Erdvė turi vieną teisingą geometriją, ar erdvės geometrija yra tik konvencija? Įvairius istorinius požiūrius šiuo atžvilgiu išreiškė Izaokas Niutonas (erdvė yra absoliutas), Gotfrydas Leibnicas (erdvė yra santykinė), ir Henri Poincaré (erdvinė geometrija yra susitarimas). Du svarbius mintinius eksperimentus, susijusius su šiais klausimais, yra atlikę Niutonas kibiro argumentas ir Poincaré (sferos pasaulis).

Teisinė erdvė[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvė yra viena iš tarptautinių sąvokų, reškianti tarptautinių sutarčių galiojimą apibrėžtoje teritorijoje (pvz., Europos Tarybos erdvė - tai yra galiojančių, Europos Tarybos narių priimtų tarptautinių sutarčių teritorija).

Erdvė fizikoje[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvė yra viena iš fundamentalių fizikos sąvokų, reiškianti, kad ji negali būti apibrėžta per kitas sąvokas, kadangi fundamentalesnių nėra. Panašiai kaip kitos fundamentaliosios sąvokos (laikas ir masė), erdvė yra apibrėžta per matavimą. Šiuo metu standartinis atstumo intervalas, pavadintas standartiniu metru ar tiesiog metru, yra apibrėžtas atstumu, kurį šviesa nukeliauja vakuume per laiko intervalą, lygų 1/299792458 sekundės. Šis apibrėžimas kartu su dabartiniu laiko apibrėžimu mūsų erdvėlaikį paverčia Minkovskio erdve ir patvirtina, kad specialioji reliatyvumo teorija visiškai atitinka apibrėžimą.

Prieš Einšteino darbus reliatyvistinėje fizikoje laikas ir erdvė buvo traktuojami kaip nepriklausomi matmenys. Einšteino atradimai parodė, kad dėl judėjimo reliatyvumo mūsų erdvė ir laikas gali būti matematiškai sujungti į vieną simetrišką objektą – erdvėlaikį. (Atstumai erdvėje ar laike atskirai nėra invariantiški Lorenco transformacijų atžvilgiu, bet atstumai Minkovskio erdvėlaikyje tokie yra).

Tačiau laikas ir erdvė neturi būti traktuojami kaip Minkovskio erdvėlaikio matmenų ekvivalentai. Kiekvienas gali laisvai judėti erdvėje, bet ne laike. Tokiu būdu, su laiku ir erdve elgiamasi vienaip specialiojoje reliatyvumo teorijoje, kur laikas traktuojamas kaip menamoji koordinatė, ir kitaip bendrojoje reliatyvumo teorijoje, kur skirtingi ženklai yra priskiriami laikui ir erdviniams komponentams erdvėlaikio metrikoje.

Erdvė astronomijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvė siejasi su palyginti tuščiomis Visatos dalimis – kosmine erdve. Bet kokią sritį už bet kokio dangaus kūno atmosferos galima laikyti „erdve“. Nors erdvė yra tikrai erdvi, ji yra ne visada tuščia, ir gali būti užpildyta materijos.

Priimta, kad kosminę erdvę ir Žemės atmosferą skiria Karmano linija (riba 100 km aukštyje virš Žemės paviršiaus).

Erdvinis matavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Fizinės erdvės matavimas jau nuo seno buvo svarbus. Geometrija, matematikos šaka, kuri matuoja erdvinius ryšius, buvo išpopuliarinta senovės graikų, nors ir kitos ankstyvosios visuomenės buvo išvysčiusios matavimo sistemas. SI yra dabar bendriausia erdvės matavimo vienetų sistema, beveik visuotinai naudojama ir moksle, ir praktikoje.

Geografija yra mokslo šaka, aprašanti Žemę, panaudojanti erdvinį principą nusakant įvairių Žemės paviršiaus dalių padėtis ir kryptis. Kartografija yra žemėlapių sudarymas, įgalinantis tikslesnę navigaciją, vizualizaciją ir orientavimąsi. Geostatistika taiko statistinius metodus erdviniams duomenims ir leidžia prognozuoti būsimus Žemės paviršiaus reiškinius. Astronomija yra mokslas, susijęs su kosmoso objektų stebėjimu, matavimu ir paaiškinimu.

Erdvė geografijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Geografinė erdvė vadinama tiesiog žeme, ir turi ryšį su nuosavybe. Tuomet erdvė yra traktuojama kaip turtas. Kai kurios kultūros pripažįsta individualią nuosavybę, kitos - kolektyvinę žemėvaldą, dar kitos kultūros (Australijos čiabuviai) invertuoja santykį ir mano, kad iš tikrųjų jie yra valdomi žemės. Erdvinis planavimas yra metodas derinti erdvės naudojimą žemės lygmenyje su sprendimais, priimtais regioniniuose, nacionaliniuose ir tarptautiniuose lygmenyse. Erdvė gali turėti įtakos ir kūrybinei žmogaus veiklai, būdama svarbus faktorius, pavyzdžiui, architektūroje.

Erdvės nuosavybė nėra ribojama tik žeme. Oro erdvės ir vandenų nuosavybė yra įteisinta tarptautiniu mastu. Nuosavybės formos buvo neseniai įtvirtintos ir kitoms erdvėms – pavyzdžiui, radijo diapazonams, kibererdvei.

Visuomeninė erdvė yra sąvoka, naudojama apibrėžiant žemės sritis, bendrai valdomas bendruomenės ar jų deleguotų atstovų. Tokia erdvė yra atvira visiems, tuo metu, kai privati nuosavybė yra žemė, valdoma individo ar kampanijos.

Abstrakti erdvė yra sąvoka, naudojama geografijoje, siejama su hipotetine erdve, charakterizuojama tam tikro vienarūšiškumo. Modeliuojant veiklą ar elgesį, tai yra konceptualus įrankis, panaudojamas norint apriboti pašalinius kintamuosius (tokius kaip vietovė).

Erdvė psichologijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Psichologai erdvės suvokimą pradėjo tyrinėti 19-ojo šimtmečio viduryje, ir tai virto atskira psichologijos šaka. Tiriantys erdvės suvokimą psichologai yra sudominti tuo, kaip objekto fizinis pasirodymas ar jo sąveikų atpažinimas yra suvokiamas.

Kitos, labiau specializuotos tyrimų temos apima nemodalinį suvokimą ir objekto pastovumą. Apylinkių tinkamas suvokimas yra svarbus žmogaus išlikimui.

Erdvės patologinės baimės rūšys:

Vikiteka