Vincentas Slendzinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vincas Slendzinskis)
Vincentas Slendzinskis
Autoportretas 1862 m.
Gimė 1838 m. sausio 2 d.
Skrebinai, Rusijos imperija
Mirė 1909 m. rugpjūčio 6 d. (71 metai)
Vilnius, Rusijos imperija
Palaidotas (-a) Bernardinų kapinėse 
Tėvas Aleksandras Slendzinskis
Motina Karolina Korgaudaitė
Sutuoktinis (-ė) Ana de Rotte-Čechavičienė-Slendzinskienė (Balcevičiūtė)
Vaikai Liudomiras Slendzinskis, Juozapas Slendzinskis
Veikla Dailininkas, tapytojas
Alma mater Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykla
Vikiteka Vincentas Slendzinskis

Vincentas Slendzinskis (1838 m. sausio 2 d. Skrebinuose, Rusijos imperija – 1909 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje, Rusijos imperija) – dailininkas, tapytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis.[1][2][3]

Ankstyvieji gyvenimo metai ir studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vincentas Slendzinskis gimė 1838 m. sausio 2 d. Skrebinuose, netoli Jonavos dailininko tapytojo Aleksandro Slendzinskio ir jo žmonos Karolinos Korgaudaitės šeimoje. Be Vincento šeimoje augo šeši vaikai. Žymus buvo ne tik Vincento tėvas, bet ir senelis Martynas, buvęs tarėjas, iždininkas, pirklys ir Vilniaus miesto burmistras. Slendzinskių šeima 1808–1822 m. turėjo namus Pilies, Didžiosios ir Stiklių gatvių kampe (dab. Didžioji g. 15).[4][5] Vaikystę Vincentas leido ne tik Vilniuje, bet ir keliaudamas po Lietuvą su tėvu. Tėvas buvo pirmasis jo tapybos mokytojas. Vėliau V.Slendzinskis mokėsi Kanuto Rusecko studijoje Vilniuje.[5] 1855–1863 m. Vincentas Slendzinskis studijavo Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje vadovaujamas portretisto Sergejaus Zeriankos, kuris skatino tapyti iš natūros. Studijų laikotarpiu V.Slendzinskis sukūrė vieną žymiausių realizmo paveikslų Lietuvoje – „Senutė veria siūlą į adatą". Studijų metais dalyvavo Peterburgo dailės akademijos konkursuose, buvo apdovanotas bronzos, sidabro ir sidabro didžiuoju medaliais. Baigęs studijas, V.Slendzinskis sugrįžo į Vilnių.[5]

Dalyvavimas 1863 m. sukilime ir vėlesnieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vincentas Slendzinskis studijų laikotarpiu yra gyvenęs viename bute su būsimu Kauno vaivadijos sukilimo vadu Boleslovu Koliška. Nenuostabu, jog 1863 m. tapytojas su kitais bičiuliais įsitraukė į slaptą judėjimą, palaikiusį glaudžius ryšius su Vilniumi. Vos grįžęs į Lietuvą, V.Slendzinskis buvo suimtas prie Biržų. B. Kolyšką nuteisė pakarti, kitas jų bičiulis ir bendražygis Julius Čarnovskis išsiųstas į katorgą 12 metų sunkiųjų darbų, F. Baričevskis ir V. Slendzinskis ištremti į Žemutinio Naugardo guberniją, kur turėjo praleisti 20 metų griežtoje policijos priežiūroje.[2] V.Slendzinskis atsidūrė Kniaginine, kur už duoną tapė religinius paveikslus. Kniaginine jis išgyveno trejus metus, vėliau caro valdžia jam leido persikelti į Charkovą. Taip pat V.Slendzinskis per tremties metus gyveno Žemutiniame Naugarde ir Sumuose. Tremtyje V.Slendzinskis nutapė daug portretų.[5]

1867 m. Sankt Peterburgo dailės akademija suteikė V. Slendzinskiui laisvojo dailininko vardą. 1872 m. dailininkas atvyko į Krokuvą, nuo 1873 m. kelerius metus gilino studijas Drezdene, gyveno pas Juozapą Ignotą Kraševskį.[5] 1883 m. V.Slendzinskis gavo leidimą grįžti į Vilnių. Vilniuje jis vedė Aną Čechavičienę, garsaus Vilniaus fotografo Jozapo Čechavičiaus našlę. Su ja rūpinosi fotografo palikimu. V.Slendzinskis restauravo bažnyčias, tapė Vilniaus peizažus. Mirė 1909 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.[5] Sūnus Ludomiras Slendzinskis taip pat buvo dailininkas.[2]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vincentas Slendzinskis daugiausia tapė kasdienius buitinius vaizdus, peizažus, portretus. Realistiniams kūriniams turėjo įtakos 19 a. antros pusės rusų dailė. Paskutiniais gyvenimo metais nutapė romantiškų, kai kada sentimentalių istorinių, lietuvių mitologijos, religinės tematikos kompozicijų.[5][3]

V.Slendzinskio kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, Varšuvos nacionalinis muziejus, Baltarusijos dailės muziejus, Ermitažas Sankt Peterburge.[3] Žymesni darbai – realistinės buitinės kompozicijos: „Senutė veria adatą“ (1860 m.), „Našlaitė“ (1873 m.), „Lietuvių vaikai“ (1873 m.), „Mergaitės balina drobę“ (1874 m.), „Mergaitė prie durų“ (1879 m.); portretai: A. Kirkoro (1860 m.), autoportretas (1862 m.), A. Makoveckio (1866 m.), P. Gulbickytės-Stankevičienės (1887 m.); peizažai: „Miškas“ (1874 m.), „Vilniaus Bernardinų sodas ir pilies kalnas“ (1886 m.); istorinės, mitologinės ir religinės tematikos kompozicijos: „Kęstutis pagrobia Birutę“ (1887 m.), „Linksmybės dievaičio Ragučio šventė“ (1895 m.), „Šv. Kazimieras meldžiasi mėnulio šviesoje“.[3]

  • Senutė veria siūlą į adatą, 1860 m.
    Senutė veria siūlą į adatą, 1860 m.
  • Senukas, 1895 m.
    Senukas, 1895 m.
  • Danielius tarp liūtų, 1859 m.
    Danielius tarp liūtų, 1859 m.
  • Elžbieta Radvilienė, 1884 m.
    Elžbieta Radvilienė, 1884 m.
  • Izabelė Lubomirska, 1875 m.
    Izabelė Lubomirska, 1875 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Marius Vyšniauskas. Dailininkas sukilėlis, 2013. Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt" [1]
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Vincentas Slendzinskis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [2]
  4. ↑ R.K.Hrysko. Marcin Slendzinski – senior wilenskiego rodu, 2001. Ananke. Nr. 4 (30), Bialystok.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Marius Vyšniauskas. Menininkų šeimos pažiba – Vincentas Slendzinskis, 2017. Taurosta Nr. 5.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vincentas_Slendzinskis&oldid=7121958"