Jurgis Jodkovskis
| Jurgis Jodkovskis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1862 m. balandžio 23 d. Kisieliškių dvaras, Jiezno valsčius,Vilniaus gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1929 m. lapkričio 15 d. (67 metai) Vilnius, |
| Palaidotas (-a) | Bernardinų kapinės |
| Tėvai | Leonas Jurgis Jodkovskis (1811-1882) |
| Motina | Ieva Tamošiūnaitė Jodkovska (1830-1899) |
| Veikla | tapytojas, dailininkas, Vilniaus dailės komiteto narys |
| Išsilavinimas | Vilniaus piešimo mokykla |
| Alma mater | Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija |
| Parašas | |
| |
Jurgis Jodkovskis (lenk. Jerzy Jodkowski, rus. Георгий Иодковский, blrs. Jerzy Jodkouski; 1862 m. balandžio 23 d. Kisieliškių dvaras, Jiezno valsčius – 1929 m. lapkričio 15 d. Vilniuje) – tapytojas, dailininkas, Vilniaus dailės komiteto narys.[1][2][3][4]
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Priklauso lietuvių kilmės bajorų Jodkovskių giminei. Gimė 1862 m. balandžio 23 d. Kisieliškių dvare, stovėjusiame netoli Jiezno, bajorų Leono Jurgio Jodkovskio ir Ievos Tamošiūnaitės šeimoje. Be jo dvare augo vyresnėlė sesuo Teresė bei brolis Gabrielis. Dar dvi seserys – Antanina ir Melanija, ko gero, buvo auklėjamos Vilniuje, mergaičių pensione. Brolis Flavijanas-Kazimieras bei dvi jaunėlės seserys Kamelija ir Jadvyga-Stanislava gimė vėliau.[5]
Kisieliškių dvaras stovėjo vos keli varstai nuo Nemuno. Adomas Dominykas Bartuševičius, Vaclovas Bartuševičius buvo jo pusbroliai, dailininkas, tapytojas Adomas Mendziblockis – pusseserės Valerijos Mendziblockos sūnus, Adomas Bartuševičius – dėdė, Stanislovas Poznanskis – sesers Antaninos vyras.[5]
Mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Maždaug apie 1876 metus Jodkovskių šeima persikėlė gyventi į Vilnių, kur nuomojo Bronovskio gyvenamąjį namą Žvėryne. Ūgtelėjęs Jurgis įstojo mokytis į Vilniaus realinę mokyklą bei vėliau į Ivano Trutnevo vadovaujamą Vilniaus piešimo mokyklą.[1][2][3] Tuo metu jo tėvas jau buvo miręs. Sesuo Antanina su vyru Stanislovu Poznanskiu gyveno tremtyje Irkutske. 1882 m. į Lietuvą buvo sugrįžęs Jurgio pusbrolis, medicinos mokslų daktaras Vaclovas Bartuševičius, kuris vertėsi medicinos praktika ir Vilniuje. Ko gero, jis taip pat buvo ramstis jaunajam tapytojui, tuo labiau, jog palaikė bičiulystę su dailininku Nikodemu Silvanavičiumi.[3]
Kartu su Jurgiu Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi būsimieji dailininkai, tapytojai Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, Konstantinas Gorskis, Juozapas Balzukevičius, Antonis Piotrovskis ir kt.[3] 1930 m. sausio 11 skelbtame „Dziennik Wilenski” straipsnyje apie Jurgį Jodkovskį rašoma, jog jau Vilniaus piešimo mokykloje išryškėjo dailininko talentas, tapant ar piešiant Vilniaus bažnyčias, dvarelius.[6] Jurgiui bebaigiant Vilniaus piešimo mokyklą, 1885 metais Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje už bajoro Dominyko Žemaitėlio ištekėjo jo sesuo Melanija Jodkovskytė, vėliau, senatvėje, tapusi Jurgio ramsčiu. Didelį Jurgio Jodkovskio aliejinį portretą yra nutapęs jo bendramokslis Antonis Piotrovskis. Apie Antonį Piotrovskį, kaip vieną geriausių mokinių, buvo atsiliepęs ir akademikas Ivanas Trutnevas.[3][6]
Baigęs Vilniaus piešimo mokyklą Jurgis Jodkovskis įstojo mokytis į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją. Studijų metais jaunuolis buvo apdovanotas mažuoju sidabro medaliu.[1] Sankt Peterburgo dailės akademijoje tapybą Jurgis Jodkovskis studijavo pas batalistą Bogdaną Vilevaldę.[6]
Dailininkas Konstantinas Gorskis į Sankt Peterburgo dailės akademiją įstojo 1887 m. ir mokėsi iki 1889 m. Jis taip pat tapo Bogdano Vilevaldės mokiniu. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius pas Bogdaną Vilevaldę minėtoje Dailės akademijoje mokėsi 1888–1894 metais, Juozapas Balzukevičius taip pat prisijungė prie Bogdano Vilevaldės mokinių ir mokėsi Sankt Peterburgo Dailės akademijoje 1887–1893 metais. Tarp Bogdano Vilevaldės mokinių buvo ir iš Vilniaus kilęs Antonis Kamienskis. Taigi, egzistavo tam tikra Bogdano Vilevaldės mokinių sekcija, kuriai priklausė ir Jurgis Jodkovskis. Be to, kaip minėta, jie visi tuo pačiu metu mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje.[3]
Jurgis Jodkovskis yra nutapęs batalines kompozicijas “Veda belaisvius”, “Kariuomenė miestelyje”, tačiau jau studijų pabaigoje daugiausiai tapė peizažus.[6] J.Širkaitė rašo, jog J.Jodkovskis 1890 m. paliko akademiją savo noru ir grįžo į Lietuvą. „Dziennik Wilenski” straipsnyje, parašytame Lucijono Uzemblos, nurodoma, jog Jurgis Jodkovskis Sankt Peterburgo dailės akademiją baigė su pagyrimu.[1][6]
Tolesnė veikla ir gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Grįžęs į Lietuvą apie 1890 metus, gyveno Vilniuje, Kuršėnuose, kur turėjo savo dirbtuves.[1] Gyvendamas Vilniuje padėjo motinai Ievai Jodkovskai tvarkyti namų ūkio reikalus, sudarinėti sandorius. Brolis Flavijanas-Kazimieras bei seserys Jurgiui perleido visas teises į Kisieliškių dvarą, kurio žemes Jurgis po truputį išpardavinėjo. Tuo metu gyveno Gedimino prospekte Jelenskos name. Pats Kisieliškių dvaras buvo parduotas jau po motinos Ievos mirties.[3]
Vilniuje J.Jodkovskis priklausė Ivano Rybakovo vadovaujamam dailės būreliui, buvo išrinktas į būrelio komitetą. Tam pačiam būreliui priklausė ir Juozapas Balzukevičius, akvarelistas Stanislovas Filibertas Fleris. 1902–1903 metais Jurgis Jodkovskis dalyvavo Vilniaus dailės būrelio surengtose parodose, kuriose pristatė batalinę tapybą, dalyvavo Vilniaus dailės komiteto veikloje.[1][6]
1905–1907 metais ieškodamas darbo Jurgis Jodkovskis išvyko į Kaukazą, dirbo geležinkelio žinyboje Piatigorske, Tbilisyje, Kutaisyje. Daug keliavo, lankė Italiją, Paryžių. Yra išlikusių nedaug Jodkovskio nutapytų Kaukazo ir Italijos peizažų. Adomas Mendziblockis į Kaukazą išvyko apie 1914 metus. Abu dailininkai ten išgyveno iki 1919 metų.[3]
1919 m. Jurgis Jodkovskis sugrįžo į Vilnių. Čia jis iš buvusio savo bendramokslio, profesoriaus Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus perėmė šio įrengtas kūrybines dirbtuves, buvusias Bernardinų g. 1. Tuo pačiu adresu Jurgis Jodkovskis ir gyveno. Maždaug nuo 1922 m. Jurgį Jodkovskį ištiko paralyžius (gali būti dėl insulto), jis nebevaldė dešiniosios rankos, todėl, matyt, nebegalėjo tapyti. Tuo metu Jurgiui padėdavo jo sesuo Melanija Jodkovskytė-Žemaitelienė, kurios tiek vaikai, tiek vyras jau buvo mirę.[3][6]
Jurgis Jodkovskis prisidėjo prie redakcijoje „Kurjer Litewski" rinktų lėšų Adomo Mickevičiaus paminklui.[7]
Jurgis Jodkovskis liko nevedęs ir palikuonių nesusilaukė. Mirė 1929 m. lapkričio 15 d. Vilniuje, Bernardinų g. 1, savo studijoje. Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia sesers Jadvygos ir sesers Melanijos šeimos, netoliese nuo tėvo ir kitų brolių bei giminių.[3]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tapė aliejumi, akvarele, piešė. Tapė peizažus, bažnyčias, Vilniaus apylinkes, Kaukazo ir Italijos kraštovaizdžius. Yra sukūręs Vilniaus namų dekoro elementų. Nemaža dalis Jurgio Jodkovskio darbų yra išlikę iš ankstyvojo periodo, t. y. 1879 metų, kai Jurgiui tebuvo 16-17 metų. Sukūrė portretų eskizų „Seno žydo portretas“, „Senyvo vyro su pypke portretas“, natiurmortų „Padėklas vaisiams“, batalinių kompozicijų „Veda belaisvius“, „Kariuomenė miestelyje“. Tapė žanrines kompozicijas, animalistines studijas, piešė Vilniaus ir jo apylinkių architektūros motyvus.[1][8]
Yra išlikusi Jurgio Jodkovskio atvirutė, siųsta dailininkui Juozapui Balzukevičiui, kai Jurgis Jodkovskis Lomžoje lankė sesers Kamelijos šeimą.[9]
Jurgio Jodkovskio darbai buvo eksponuojami „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ parodoje, vykusioje 2017 metais.[1][3] Dailininko kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, darbų yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Sudarytoja dr. Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017. ISBN 978-9955-868-93-4.
- ↑ 2,0 2,1 Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. ISBN 978-609-8231-07-6.
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 Irma Randakevičienė. Apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus dailininką Jurgį Jodkovskį, 2022. Skelbta „Voruta.lt": [1]
- ↑ Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.
- ↑ 5,0 5,1 Irma Randakevičienė. Trakų Jodkovskiai. [2]
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Lucjonas Uzembla. „O Zapomnianym artyscie malarzu wilenskim”, 1930 m. sausio 11 d. „Dziennik Wilenski”. Skelbta: [3]
- ↑ Skelbta „Kurjer Litewski", 1906 m. sausio 3 (16) d. Nr. 2, l.3., 1906 sausio 4 (17) d. Nr. 3., l.5. [4][5]
- ↑ Klajūmienė Dalia. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai. Nuo klasicizmo iki moderno/ Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.
- ↑ Atvirutė su senuoju Lomžos „Nowy Rynek" aikštės vaizdu saugoma Balstogės prof. J. Giedraičio vardo bibliotekos archyve. [6]