Nosinė (diakritinis ženklas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nosinė

˛
 
Diakritiniai ženklai

kirčio ženklai

akūtas ( ´ )
dvigubas akūtas ( ˝ )
gravis ( ` )
dvigubas gravis (  ̏ )

įgaubtasis lankelis ( ˘ )
išgaubtasis lankelis ( ̑ )
paukščiukas ( ˇ )
sedilė ( ¸ )
cirkumfleksas ( ˆ )
du taškai ( ¨ )
taškas ( · )
kojelė ( ̡ )
ragelis ( ̛ )
brūkšnys ( ¯ )
nosinė ( ˛ )
žiedas ( ˚ ) ( ˳ )


Ženklai, kartais naudojami
kaip diakritiniai

apostrofas ( )
perbrauka ( ◌̸ )
dvitaškis ( : )
kablelis ( , )
brūkšnys ( ˗ )
tildė ( ~ )
titlas (  ҃ )
Ą ą
Ą̊ ą̊
Ą̈ ą̈
Ę ę
Į į
Ǫ ǫ
Ǫ̈ ǫ̈
Ǭ ǭ
Ų ų

Nosinė – diakritinis ženklas, mažas kabliukas, esantis lotynų abėcėlės balsių apačioje, dažniausiai dešinėje pusėje. Nosines naudoja šios kalbos:

Nosinės raidės taip pat naudojamos transliteruojant senąją slavų bažnytinę kalbą, joje vartojamos dvi nosinės balsės – ę ir ǫ.[1]

Nosinės gali būti beveik bet kokio dydžio priklausomai nuo raidės matmenų. Kartais jos būna labai panašios į sediles ar kablelius ir dėl šios priežasties painiojamos.

Dažniausiai nosinės raidės skirtos nosiniams garsams žymėti, pavyzdžiui, lenkų ę tariama panašiai į en. Lietuvių kalboje nosinė tartis buvo atsiradusi blėstant priebalsiui n, ši tartis išnyko po XVIXVII a., tačiau nosinės raidės žymi ją seniau ten buvus (plg. inkilas – įkėlti, miškan – mišką, kenčia – kęsti, skundžia – skųsti). Dabar nosinės žymi tik ilgą raidės tarimą, žr. „Kompensacinis pailgėjimas“. Tariant ų girdisi toks pats garsas kaip ir ištarus ū, jų skirtumas reiškiasi tiktai rašyboje. Taip pat yra ir su į ir y.[2]

Ženklo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ženklas kilo iš viduramžių lotyniškos æ raidės paprastesnio užrašymo kaip ę. Vėliau lenkų kalboje ženklas buvo pritaikytas nosiniam balsiui žymėti. Iš lenkų kalbos toks nosinio garso žymėjimas buvo perimtas į lietuvių raštiją, buvo susikurtos lietuviškos raidės su nosiniu ženklu į, ų (lenkų rašyboje jų nėra).[2]

Senuosiuose lietuviškuose raštuose nosiniai balsiai žymimi keletu būdų, vienas iš jų yra ne kabliukas po raidė, o vadinamoji „skersinė šakelė“.[3]

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eilėraščių ištraukos, kuriose vartojamos nosinės raidės:

Pavyzdys lietuvių kalba:

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Vincas Mykolaitis-Putinas, Margi sakalai


Pavyzdys lenkų kalba:

Wół go pyta: „Panie chrząszczu,
Po co pan tak brzęczy w gąszczu?”
Jan Brzechwa, Chrząszcz

Naudojimas kompiuteryje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsių su nosinėmis HTML ir Unikodo kodai bei įvedimas neperjungiant klaviatūros (prispaudus Alt mygtuką parašyti nurodytą kodą):

Didžiosios raidės Mažosios raidės
Raidė HTML Unicode Greitas įvedimas Raidė HTML Unicode Greitas įvedimas
Ą Ą $0104 Alt+0192 ą ą $0105 Alt+0224
Ę Ę $0118 Alt+0198 ę ę $0119 Alt+0230
Į Į $012E Alt+0193 į į $012F Alt+0225
Ǫ Ǫ $01EA Negalimas ǫ ǫ $01EB Negalimas
Ų Ų $0172 Alt+0172 ų ų $0173 Alt+0173

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Возникновение носовых гласных“. StudFiles. Nuoroda tikrinta 2022-02-03. 
  2. 2,0 2,1 R. Kliukienė, redaktorė T. Paulauskytė (2009-12-02, red. 2018-08-27). „Nosiniai balsiai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-02-03. 
  3. Z. Zinkevičius. „(apie senąją rašybą)“. Nuoroda tikrinta 2022-02-03.