Aukštoji viksva
| Carex elata | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Aukštoji viksva (Carex elata) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex elata Bellardi ex All., 1785 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
|
Aukštoji viksva (Carex elata) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas. Aukštosios viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „elatus, –a, –um“ – aukštas.
Aukštosios viksvos porūšiai:
- Carex elata All. subsp. elata – aukštosios viksvos tipinis porūšis.
- Carex elata All.subsp. omskiana (Meinsh.) Jalas → ( Carex hudsonii auct.non A. Benn.;
- Carex omskiana Meinsh.; Carex stricta auct. non Gooden. nec Lam.) – aukštosios viksvos statusis
porūšis.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Daugiametis, pilkai žalias, 40– 90 (150) cm aukščio, tankiakeris, trumpu, be palaipų šakniastiebiu, tankius kupstus sudarantis augalas. Stiebai standūs, statūs, tribriauniai, aštriomis briaunomis ir įdubusiais šonais, šiurkštūs, su ilgomis, belakštėmis, skiauterėtomis, blizgančiomis, šviesiai rusvomis, tinkliškai išsiskaidžiusiomis makštimis pamate. Lapai trumpesni už stiebus, standūs, statūs, 3– 6 mm pločio, lovelio pavidalo; jų kraštai atlenkti, daugiau ar mažiau šiurkštūs, viršūnė pusiau sulenkta, nusmailėjusi, apatinė pusė skiauterėta, šiurkšti. Žiedynas susideda iš 1– 2 kuokelinių ir 2– 4 daugiau ar mažiau suartėjusių piestelinių varpučių. Apatinis žiedynlapis truputį ilgesnis ar trumpesnis už savo varputę, su neryškia makštimi pamate. Makštys gelsvai rudos, blizgančios, tinkliškai išsisklaidžiusios. Kuokelinės varputės siaurai cilindriškos, iki 6– 7 cm ilgio; jų pažiedės pailgos, nusmailėjusios, rausvai rudos.Piestelės varputės cilindriškos, 3– 6 cm ilgio; viršutinės – bekotės, paprastai su kuokeliniais žiedais viršūnėje, apatinės – trumpai kotuotos; pažiedės pailgai lancetiškos, smailokos, juosvai rudos, žalsvu ruoželiu per vidurį, 2 kartus siauresni už maišelius. Maišeliai elipsiški, 3,5– 4 mm ilgio, dažnai ilgesni už pažiedes arba lygūs su jomis, suploti, melsvai ar pilkai žali, vėliau rusvai žali, su 4– 7 ryškiomis, iškylomis gyslomis, apkraštuoti šviesiomis briaunomis; jų kotelis labai trumpas, snapelis trumpas, sveikas; maišeliai anksti nukrinta. Vaisiai ovališki, suploti, rudi.
Žydi balandžio – gegužės mėnesį, kartais ir rugsėjo mėnesį. Hemikriptofitas.
Augavietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auga supelkėjusiuose ežerų krantuose, pelkėtose pievose, pelkėtuose miškuose, grioviuose, žemapelkėse. Įeina į lot. Phragmiteta communis, taip pat ir kitų pelkinių pievų bendrijų sudėtį.
Paplitimas Lietuvoje: apyretis. Jo paplitimas dar nepakankamai ištirtas, nes anksčiau nebūdavo skiriamas nuo lot. Carex omskiana Meinsh. A. Freda (Kauno apyl.), Bambininkų km. (Alytaus raj.), Biržulio ež. (Telšių raj.), Nedzingio ež. (Varėnos raj.), Švenčionėlių apyl. (Švenčionių raj.), Turžėnų km. ir kt.
Bendras paplitimas: Vakarų ir Pietų Europa, europinės Rusijos dalies Ladogos–Ilmenio ežerų, Pabaltijo ir Juodosios jūros pakraščių rajonai, Užkaukazė, Alžyras. Priklauso europiniam floros elementui.
Lietuvoje rastos aukštosios viksvos formos bei hibridai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Be tipingos formos, kurios maišeiliai 3,5–4 mm ilgio, aiškiai gysloti, dar pasitaiko forma, turinti tokio pat dydžio, bet neryškiai gyslotus arba visiškai begyslius maišelius, kurių viena pusė yra truputį iškili, o kita – plokščia. Didžiasalio km. (Ignalinos raj.), Dumblių pelkė (Alytaus raj.). Tur būt, tai pareinama forma tarp lot. Carex elata ir lot. Carex omskiana Meinsh. Arba lot. Carex elata var. homalocarpa Asch. et Gr. (Trakų raj.).
Be to, Lietuvoje dar aptinkamas hibridas lot. Carex elata x lot. Carex nigra (lot. Carex turfosa Fries).- Tankiakeris augalas. Stiebai laibi, standūs. Lapai siauri, plokšti, džiūdami susisuka. Pamatinių lapų makštys gelsvai rudos, tinkliškai išsisklaidžiusios. Žiedynas susideda iš vienos kuokelinės varputės ir 2–3 piestelinių varpučių. Maišeliai ne daugiau kaip 3 mm ilgio, suploti, aiškiai gysloti. Auga pelkėse, pelkėtose pievose. Aliejūnų km., Degutėlių km., Didžiasalio km. (Ignalinos raj.), Kamanų pelkė (Akmenė), Vilniaus apyl. ir kitur.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.