Kamanų aukštapelkė
56°17′40.17″ š. pl. 22°38′29.83″ r. ilg. / 56.2944917°š. pl. 22.6416194°r. ilg.
Kamanų aukštapelkė – pelkė Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akmenės, 6 km į šiaurės rytus nuo Viekšnių. Tai didžiausias Šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais).[1]
Geologija ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aukštapelkė susidariusi Ventos intakų Dabikinės ir Vadaksties vandenskyroje. Užima 7 moreninius tarpgūbrinius klonius ir 6 neaukštus lėkštašlaičius gūbrius, ištįsusius iš šiaurės rytų į pietvakarius. Pakraščiai labai vingiuoti, gausu pusiasalių ir įlankų (Briedaulio, Kališupio, Paislės, Meižių, Būgių). Iš visų pusių, išskyrus šiaurę, Kamanų aukštapelkę supa Kamanų miškai (Medemrodės, Adomiškių, Padvarėlių, Antanavos, Karalinės). Šiaurėje telkšo 6 ha liekaninis Kamanų ežeras. Kamanų aukštapelkės paviršius viduryje iškilęs apie 4 m. Didžiausią dalį užima plynės su būdingais aukštapelkių duburiais, klampynėmis, ežerokšniais. Pelkėje yra 12 klampynių. Klampynėse grupėmis susitelkė apie 120 antrinės kilmės ežerokšnių (iš viso apie 2 ha). Iš čia į pelkės pakraščius vandens perteklius nuteka 7 klampupiais. Pelkės plotas 2434 ha, iš jų pramoninis – 2168 ha.
Durpės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
92 % durpių yra aukštapelkės, kita dalis – žemapelkės. Durpių klodo didžiausias storis 7,2 m, vidutinis 4 m. Durpių ištekliai 81,9 mln. m³. Vyrauja mažaskaidės fuskuminės durpės. Vidutinis susiskaidymo laipsnis 27 %, vidutinis peleningumas 23 %, vidutinis drėgnis 92 %. Vietomis po durpėmis yra iki 0,9 m storio sapropelis|sapropelio sluoksnis. Dugne smėlis, priesmėlis, priemolis.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1935–1936 m. Kamanų aukštapelkę tyrė kompleksinė ekspedicija, kurioje dalyvavo Bronius Baginskas, Kazys Brundza, Steponas Čerapas, Bronius Povilaitis, Viktoras Ruokis, Vincas Vilkaitis ir Mykolas Žemaitis, tyrimų rezultatai pateikti K. Brundzos monografijoje „Kamanos: hidrografija, stratigrafija ir augalija“ (1937 m.). 1960 m. Kamanų aukštapelkės dalis, vėliau visos pelkės su apypelkiu paskelbtos botaniniu draustiniu, nuo 1979 m. jos priklauso Kamanų rezervatui.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. p. 42. ISBN 978-9955-37-213-4.
- ↑ Algirdas Sabutis. Kamanų aukštapelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 249 psl.