Čagatajaus chanatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Čagatajų chanatas)
mong. Цагадайн улс
Čagatajaus chanatas
buvęs chanatas

1260 – 1346
 

Flag of

Vėliava

Location of
Location of
Sostinė Almalikas
Valdymo forma chanatas
Era Naujieji laikai
 - Atsiskiria nuo Mongolų imperijos 1260 m., 1260
 - Suskyla 1346 m.

Čagatajaus chanatas buvo mongolų, vėliau lingvistiškai tiurkizuotas chanatas, susidaręs iš antrojo didžiojo chano Čingischano sūnaus Čagatajaus ir jo palikuonių valdytų žemių. Iš pradžių buvo Mongolų imperijos dalimi, vėliau tapo visiškai nepriklausoma valstybe. Kartais chanato istorijai priskiriama ir vėlesnių jo paveldėtojų – Mogulistano ir Mogulijos (Kašgarijos) istorija iki pat 1687 m.

Klestėjimo laikotarpiu chanatas tęsėsi nuo Amudarjos piečiau Aralo jūros iki Altajaus kalnų dabartiniame Mongolijos ir Kinijos pasienyje.[1] Taigi, jis valdė dabartines teritorijas Rytų Turkestane, Kirgizijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje, Kazachijoje. Didžiąją dalį istorijos chanato politinis ir kultūrinis centras koncentravosi Rytų Turkestane (dab. Kinijos Sindziangas).

Čagatajaus ulusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chanato atsiradimui prielaidos susidarė po didžiojo mongolų chano Čingischano mirties, t. y. 1225 m., kuomet jo imperija buvo padalinta į keturis administracinius vienetus – ulusus, paskirtus valdyti keturiems sūnums: Ugedėjui, Džučiui, Tolujui ir Čagatajui. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos, šiuolaikiniame Uzbekistane) bei teritorijas Tarimo baseine (Rytų Turkestanas, dab. Kinijos Sindziango provincija). Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.[2]

Čagatajaus ulusas pripažino Didžiojo Chano valdžią. Iš pradžių juo buvo Ugedėjus, vėliau Monkė. 1242 m. mirus Čagatajui, jo uluso teritorijose įsitvirtino Čagatajaus palikuonys (Čagataidai): čia valdė Čagatajaus anūkas Chara-Chulagu ir kiti, tačiau sprendimai dėl chanų išrinkimo priklausė Didžiajam Chanui ir mongolų kurultajui Karakorume. Be to, vakarines uluso teitorijas (Transoksianos miestus) valdė atskiri pareigūnai (emyrai), kurie irgi buvo atskaitingi tiesiogiai didžiajam chanui.[3]

Nepriklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomam chanatui susiformuoti galimybė atsirado 1259 m., po Didžiojo Chano Monkės mirties. Tuo metu Mongolų imperijoje prasidėjo suirutė: pilietinis karas tarp Chubilajaus ir Arik Bukos. Ja uluse pasinaudojo Čagatajaus vaikaitis Algu (1260–1266 m.), kuris sukilo prieš Arik Buką, užėmė naujas teritorijas ir perėmė tiesioginį Transoksianos valdymą iš didžiojo chano. Taip susiformavo nepriklausomas Čagatajaus chanatas. Algu įpėdiniai greitai perėmė vietos religiją – islamą, kuriam laikui į vakarines chanato (Transoksianą) dalis buvo perkelta sostinė (ji buvo įkurta Karšyje).

Chanatas vienybę išlaikė iki XIV a. vidurio. Tačiau 1346 m., nužudžius Kazan-chaną, šalyje prasidėjo suirutė, ir gentinė dezintegracija. Po kelerių metų buvusio chanato teritorijoje susiformavo vakarinis Maveranachro chanatas (iš jo kilo Timūridų imperija) ir rytinis Mogulistanas. Abu šie chanatai skelbėsi Čagatajų chanato valstybėmis paveldėtojomis.

Chanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytų Turkestano istorija
Džungarija | Tarimas | Turfanas
36 vakarų valstybės (Tocharai)
Siongnu Han dinastija
(Vakarų teritorijos)
Žoužanai
Gaoče
Gaočangas, Šanšanas, Kučia, Jutianas, Šule, Janči
Tangų dinastija (Ansi, Beitingas)
Karlukų kaganatas
Uigūrai Tibeto imperija
Karachanidų chanatas
Karakitajų chanatas
Karachodža
Mongolų imperija
Čagatajaus ulusas
Keturi oiratai Mogulistanas
Mogulija
Džungarų chanatas
Čingų dinastija
II RTR I RTR Kinija
KLR (Sindziangas)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žr. Barnes, Ian, Bhikhu Parekh and Robert Hudson. The History Atlas of Asia. MacMillan, p. 87. Macmillian, 1998. ISBN 0-02-862581-1, p. 87; Barraclough, Geoffrey. The Times Atlas of World History. 4th Ed. Hammond World Atlas Corporation, 1993. ISBN 0-7230-0534-6, p. 127.
  2. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 253–4
  3. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 328–9