Altyulos orda
| Altyulos Orda | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Nenurodyta | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Istorija | ||||
| - Įkūrimas | 1555 m., 1555 | |||
| - Užkariauta kalmukų | XVII a. pirmoji pusė, ~ 1630 m. | |||
Altyulos orda (Alty-Ulos ulusas, Alty Uly) – nogajų sukurtas valstybinis darinys, kuris gyvavo nuo 1555 metų, kai dalis nogajų murzų atskilo ir pradėjo šešis ulusus valdyti atskirai nuo Nogajų Ordos. Alty-Ulos klajokliai valdė teritorijas tarp Jajiko, Embos ir Sydarjos upių, o XVII amžiaus pirmojoje pusėje juos nukariavo kalmukų chanai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1555 metais Embės upės regione, teritorijoje tarp Uralo kalnų, Jajiko upės ir Sydarjos upės susiformavo atskira Altyulos orda (Alty-Ulos ulusas).
Priešistorė būtų tokia, kad 1549 metais mirus Nogajų Ordos valdovui Šeich-Mamaj-Bijui, kilo rietenos dėl sosto tarp mirusiojo brolių Izmail-bijaus ir Jusuf-bijaus. Tada šeši velionio bėjaus sūnus- Kasimas. Chanas, Bajus, Bijus, Bekas, Akas – su savo valdytais ulusais atsiskyrė nuo ordos ir ėmė klajoti rytinėse nogajų žemėse. Tos teritorijos buvo tarp Embos, Jajiko, Syrdarjos upių. Atskalūnai sukūrė gan silpną, tačiau pakankamai savarankišką valstybinį darinį. Alty-Ula, išvertus iš nogajų kalbos reiškė „šešių sūnų ulusas“.
Alty-Ulos muzrų vadovaujami klajokliai gyveno teritorijose nuo Jajiko upės vakarinėse žemėse, iki Sydarjos upės rytiniuose pakraščiuose, kur jų žemės ribojosi su kazachų valdomomis teritorijomis. 1570–1580 metais Alty Ulos ulusus ėmė puldinėti kazokai, todėl nogajai persikėlė labiau į rytus nuo Jajiko. Tuo metu Alty ulos murzų valdoma teritorija vakaruose buvo ties Embos upe, o prie Jajiko įsikūrė prorusiški Jajiko kazokai. XVII amžiaus pirmojoje pusėje Alty Ulos nogajai pripažino kalmukų taišų viršenybę. Kalmukai ir altyuliečiai klajodavo kartu. Kai kurie altyulos murzos su savo ulusais persikėlė į kazachų ir Chyvos chanų valdas. O kita dalis pasekė paskui didžiuosius nogajus, bei mažuosius nogajus, persikėlė į vakarus, ir ėmė klajoti po Juodosios jūros regiono stepes, pripažindami priklausomybę nuo Krymo chanato.
XVII amžiaus pirmojoje pusėje Alty Ulos Orda nustojo gyvavusi. Alty-ulai nesugebėjo apginti savo nepriklausomybės ir galutinai pateko į kalmukų taišų priklausomybę. O kai kalmukai XVII amžiaus viduryje persikėlė į Žemutinį Pavolgį, viena dalis alty-uliečių įėjo į kazachų valdomą Jaunesnįjį Žuzą, bei ilgainiui susimaišė su kazachais, o kita dalis pasitraukė prie Juodosios jūros. Tokiu būdu alty-uliečių valstybės nebeliko.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Трепалов В. В. «История Ногайской Орды», РАН, Москва, 2002 г. ISBN 5-02-018193-5
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||
