Rytų Turkestano istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
RturkestanasOrn.PNG
Rytų Turkestano istorija
Džungarija | Tarimas | Turfanas
36 vakarų valstybės (Tocharai)
Siongnu Han dinastija
(Vakarų teritorijos)
Žoužanai
Gaoče
Gaočangas, Šanšanas, Kučia, Jutianas, Šule, Janči
Tangų dinastija (Ansi, Beitingas)
Karlukų kaganatas
Uigūrai Tibeto imperija
Karachanidų chanatas
Karakitajų chanatas
Karachodža
Mongolų imperija
Čagatajaus ulusas
Keturi oiratai Mogulistanas
Mogulija
Džungarų chanatas
Čingų dinastija
II RTR I RTR Kinija
KLR (Sindziangas)

Rytų Turkestano istorija - dabartinio Kinijos Sindziango regiono istorija, artimai susijusi su Vakarų Turkestano raida.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi archeologijos fiksuoti vietiniai gyventojai buvo tocharai, kurių palaidotos mumijos randamos iš III-II tūkst. pr. m. e.

Miestai valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: 36 vakarų valstybės

Apie III a. pr. m. e. regione susikūrė daug miestų - valstybių, kurios pamažėle jungėsi į prekybinį tinklą, apėmusį visą Vidurinę Aziją. Kinų šaltiniai mini 36 valstybes, nuo pačios didžiausios, Vusun (360 tūkst. gyventojų) iki mažiausių, kurias sudarė vos 600 gyventojų. Tarp tų valstybių paminėtinos Loulan, Nija, Jueči ir kitos.

Vakarų teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Vakarų teritorijos

Nuo II a. pr. m. e. regionas tapo ypač įdomus Kinijai, kuriai jis buvo vieninteliai vartai į vakarus. Per I a. pr. m. e. miestai valstybės buvo prijungti prie Han Kinijos imperijos kaip Vakarų teritorijos, ir čia buvo skiriami vietininkai. Tuo metu čia susiformavo Šilko kelias, ėjęs iš Kinijos sostinės į Romos imperiją.

Budizmo klestėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarimo baseino valstybės ir miestai III a.

Kinijai nusilpus II a., vietiniai miestai iškovojo nepriklausomybę, kurią su pertraukomis išlaikė iki VII a. Dažniausiai čia stipresni miestai apjungdavo aplinkinius miestus, sukurdami valstybes. Stipriausios tarp jų buvo Šanšanas, Turfanas, Karašachras, Kučia, Hotanas, Kašgaras ir kt.

Čia, kaip ir visame Turkestane, plito įvairios kultūros bei religijos. Iš Indijos atėjęs budizmas įgavo specifinę Tyrosios žemės budizmo formą, klestėjo nestorianizmas, manicheizmas ir daugybė kitų religijų. Vietiniam menui buvo būdingi mišrūs bruožai, jame jautėsi tiek Indijos, tiek Kinijos, tiek Vakarų, tiek Persijos įtakos. Keitėsi ir regiono tautinė sudėtis - čia masiškai migravo tiurkų gentys.

Anši protektoratas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Anši protektoratas

VII-VIII a., Tangų laikais, Kinija vėl susigrąžino hegemoniją teritorijoje. Ji buvo pervardinta Anši, t. y. "sutramdyti vakarai". Čia buvo skiriami protektoriai. Tačiau XVIII a. Kinijos imperijai nusilpus, Rytų Turkestaną ėmė kontroliuoti tibetiečiai. Tuo metu tūktstančiui metų kinai prarado įtaką šiame regione.

Uigūrų valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VIII a. regionas atiteko Uigūrų kaganatui, ir čia apsigyveno dabartiniai Rytų Turkestano gyventojai uigūrai.

IX-XI a buvo uigūrų valstybių klestėjimo laikai. Čia susiformavo Karachodža, Karachanidų valstybės, palaikiusios glaudžius santykius su kitomis Vidurinės Azijos valstybėmis. Prekybinių kelių dėka čia plito islamas, kuris iki šiol yra dominuojanti religija Rytų Turkestane.

Svetimšalių valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. uigūrų religinio lyderio Apak Chodžos kapavietė Kašgare

XI a. Rytų Turkestaną užvaldė Karakitajų valstybė, vėliau, XIII a. čia įsigalėjo mongolai, - buvo įkurtas Čiagatajaus ulusas. Šiam suskilus čia atsirado savarankiškos Guldžia, Turfano, Jarkendo valstybės. XVII a čia įsigalėjo džungarai (kalmukai).

Qing imperijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a., Kiniją užvaldžius Čing dinastijai, Rytų Turkestanas buvo prijungtas prie Kinijos. Iš pradžių mandžiūrai dirbtinai sudalino teritoriją į keturis chanatus, tačiau 1758-59 m. čia įvykus sukilimui, įvedė centrinę valdžią ir savo armiją.

Dėl antimusulmoniškos mandžiūrų politikos ir dėl visuotinio Kinijos nusilpimo XIX a pirmoje pusėje Rytų Turkestane nesiliovė sukilimai, vadinti džihadais. Uigūrai artimai bendravo su likusio turkestano uzbekų chanatais, kurie tuo metu dar buvo nepriklausomi. Kokando chanato chodžos ne kartą atvykdavo į Uigūristaną ir jį užvaldydavo. Tai įvyko 1825, 1830, 1846 ir 1857 m.

Prie uigūrų judėjimo jungėsi ir kiti Kinijos musulmonai, - hujai, salarai, baonaniai ir kiti. 1962 m. Hujų sukilimo metu, 1865 m. Rytų Turkestane buvo įkurta Kašgarijos valstybė, vadovaujama Jakub Beko (jis irgi buvo atvykęs iš Kokando chanato, kuris kaip tik tuo metu buvo užimtas Rusijos). Ši valstybė išsilaikė 10 metų, kol vėl buvo užkariauta Kinijos. Tuomet regionas pavadintas Sindziangu (naujosiomis teritorijomis).

Kinijos Respublikos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1911 m., susikūrus Kinijos Respublikai, vietos musulmonai du kartus (1933 ir 1944 m.) sukūrė nepriklausomas Rytų Turkestano Respublikas.

Kinijos Liaudies Respublikos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. Kinijos Liaudies Respublika užėmė antrąją respubliką, ir Rytų Turkestanas vėl inkorporuotas į Kinijos sudėtį. Visgi, musulmonų separatizmas nėra pasibaigęs ir įgauna vis naujų kovos bruožų.