Mažoji Nogajų orda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mažoji nogajų orda (arba Mažieji Nogajai, Kazy ulusas arba Kubanės Orda) – mažųjų nogajų valstybinis darinys, kuris susikūrė 1557 metais ir jo žemės buvo Šiaurės Kaukazo regione, tarp Azovo ir Kaspijos jūrų. Šios ordos įkūrėjas yra Kazy-mirza.

Ordos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eilę metų gyvavo vieninga Nogajų orda, kurią sudarė karvedžiui Nogajui tarnavę kariai ir jų palikuoniai. Tačiau nogajų tautą ištiko didelės negandos: iš eilės treji metai bado, maro epidemijos ir tarpusavio vaidai suskaldė šią tautą. Kai 1557 m. Nogajų ordos valdovas save pripažino Rusijos caro Ivano Rūsčiojo vasalu, tada Nogajų orda skilo į kelias dalis. 1555 m. Altyulos orda įsikūrė rytinėse nogajų žemėse, o 1557 m. įvyko dar vienas Nogajų Ordos skilimas. Didžioji dalis nogajų pasiliko Pavolgio stepėse, pripažindami Rusijos valdžią, o nepanorę paklusti maskvėnams ir pripažinti jų viršenybės, pasitraukė į vakarines žemes ir apsistojo tarp Azovo ir Kaspijos jūrų. Taip atsirado Didžioji nogajų orda ir Mažoji nogajų orda, kuri dar buvo vadinama Mažaisiais nogajais, Kazy ulusu (Казыев улус) arba Kubanės orda (Кубанская Орда), kadangi įsikūrė prie Kubanės upės. Šiems nogajams vadovavo Kazy-mirza, todėl ulusas dažnai vadinamas ir Kazy ulusu, nuo mažųjų nogajų valdovo vardo.

1569 m. – Mažieji Nogajai aktyviai talkininkavo, kai turkai rengė žygį į Astrachanę.

Dešiname Kubanės upės krante klajojo trys ordos, kurios vadinosi bendru Mažųjų Nogajų pavadinimu. Žinomi jų pavadinimai ir skaitlingumas XVIII amžiuje: Navruzo orda iki 8000 šeimų, Bestinejaus orda iki 6000 šeimų ir Kasajaus orda iki 4000 šeimų.[1]

Ordos simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žydra nogajų vėliava su žaliu drakonu.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Малая Ногайская Орда. Очерк истории. Autorius: Трепавлов, Вадим Винцерович. Leidinys: Тюркологический сборник. 2003−2004: Тюркские народы в древности и средневековье. Leidėjas: Восточная литература, metai=2005|puslapiai=273−311

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šaltinis: (Щербина Ф. А. История Кубанского казачьего войска. – М.: «Вече», 2013. – С. 27-28.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]