Kokando chanatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
قوقان حانليگى, Quqon Xonligi
Kokando chanatas
buvęs chanatas
Flag of the Emirate of Bukhara.svg
 
Blank.png
1709 – 1876 Flag of Russia.svg
Location of
Sostinė Kokandas
Valdymo forma chanatas
Era Naujieji laikai
 - įkūrimas 1709 m., 1709
 - praranda nepriklausomybę 1876 m.

Kokando chanatas (uzb. قوقان حانليگى, Quqon Xonligi) – uzbekų feodalinė valstybė, gyvavusi nuo 1709 iki 1876 metų. Buvusio chanato teritorija apimtų dabartines Uzbekistano, Tadžikistano, Kirgizijos, Pietų Kazachastano bei Sindzian-Uigūrijos autonominio regiono (Rytų Turkestanas, Kinijoje) teritorijas, o valstybės sostine ir svarbiausiu miestu buvo Kokandas, kuris yra Ferganos slėnyje, dabartiniame Uzbekistane.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1709 metais Šachruch-bijus, iš uzbekų mingų genties, mažame Kokando miestelyje pasistatė tvirtovę ir paskelbė nepriklomausomą valstybę. Tenykštės gentys ėmė maištauti prieš Bucharos emyro valdžią ir savo valdovu išsirinko Šachruch-bijų. Vakarinėje Ferganos slėnio dalyje esantis Kokandas buvo nereikšmingas ir mažas miestelis, todėl Bucharos emyras nesureikšmino šio įvykio, nes labiau rūpėjo karas su Chivos chanatu. Jau eilę metų Chiva ir Buchara kariavo nuožmius karus, ir tuo metu buchariečiai turėjo gintis nuo chiviečių antpuolių. Tuo metu Kokandas tapo nepriklausoma valda nuo Bucharos emyro ir pamažu ėmė augti. Pamažu plėtėsi ir chanato teritorija bei įtakos, palaipsniui chanato teritorija apėmė visą Ferganos slėnį, o Bucharoje buvo tarpuvaldžio periodas, politinis nestabilumas, kuris garantavo stabilų Kokando augimą ir sąlyginę ramybę.

Užkariavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alimchanas, Narbuta-bijaus sūnus, pasinaudodamas kalniečiais tadžikais, galutinai įsitvirtino vakarinėje Ferganos slėnio dalyje, o taip pat užėmė svarbiausius regiono miestus Chodžentą bei Taškentą. Kad įtvirtintų savo valdžią jis be gailesčio šalino priešininkus. Valdovas visomis priemonėmis siekė išplėsti savo įtakas ir valdžią. Viso valdymo metu jis kariavo su svarbiausiųjų miestų bekais, puolė ir užkariavo Šimkentą, Sairamą, Karabulaką. [1] Užpuolė ir išlaikė savo valdžioje Kuramą, o į Urą-Tiubę surengė net 15 žygių. Būten dėl Ura-Tiubės kildavo eilė ginčų su buchariečiais, o tai virsdavo kruvinais susirėmimais. Būtent karo troškimas ir pražudė Alimą. Liaudis nebegalėjo apsikęsti kariauti linkusio chano, o 1809 metais Alimą nužudė jo brolio Umar-chano pasekėjai. Uramas buvo ne karys, o poetas, poetų bei mokslo globėjas, kuris nenorėjo veltis į konfliktus su Bucharos emyru, labiau rūpinosi savo tauta, liovėsi nuolatiniai karai su kaimynais. Gyvendami taikoje kokakdiečiai ir toliau sėkmingai plėtė savo chanato teritorijas.

1821 m. Umar-chanas mirė, o sostas atiteko jo 12-amečiui sūnui Muchamad Alichanui (Madali chanui). Būtent jo valdymo metais chanato teritorija labiausiai išsiplėtė. Madali valdžią pripažino ir gentys gyvenusios dabartinėje Šiaurės Kirgizijoje ir Pietų Kazachstane. Kad išlaikytų šias žemes savo kontrolėje jis statė tvirtoves, tokiu būdu 1825 metais atsirado tvirtovės Pišpeke ir Tokmake. Sėkmingai savo įtakas plėtė Pamyro kalnų regione: Kuliabe, Karategine, Darvaze, Rošane, Šugnane, ir net Kašgare jis palaikė chodžas, kurie priešinosi kiniečių invazijai.

Neramūs laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo nepatenkintų Madali valdžia ir sąmokslininkai, susimokę su Bucharos emyru, pražudė šį chaną. 1842 metais Kokando chanatas tapo Bucharos emyrato provincija. Tačiau kokandiečiai nenorėjo prarasti nepriklausomybės, todėl savo valdovu išsirinko žuvusiojo chano pusbrolį Šeralį, bet paskui jį patys ir nuvertė nuo sosto. Tada įsižiebė konfiktas tarp klajoklių kipčakų ir sėsliųjų gyventojų. Eilę metų buvusi nesantaika peraugo į nuožmias kovas, kurios baigėsi kipčakų žudynėmis.

Nuo pat 1842 iki tol, kol chanatas buvo prijungtas prie Rusijos imperijos (1876) vyko nuolatinės tarpusavio kovos, į kurias dažnai įsitraukdavo Bucharos emyrai. Kokando chanatas ėmė konfliktuoti ir su Rusijos imperija. O rusai ėmė rengti žygius ir norėjo užimti Taškentą, bei kitus svarbesnius miestus.

Nuo 1855 m. kazachų ir kirgizų gentys ėmė pripažinti Rusijos valdžią, atsimetė nuo Kokando.

1864 metais prasidėjo įnirtingos kovos tarp Kokando ir Rusijos dėl Taškento. Tais metais kokandiečiai apsigynė, tačiau jau 1865 m. gegužės mėnesį rusai vėl puolė Taškentą ir po šturmo užėmė šį svarbų Vidurinės Azijos miestą. 1866 metais rusai užėmė ir Chodžentą. O tuo metu buvęs Taškento valdytojas Jakub-begas pabėgo į Kašgarą ir ten įkūrė nuo Kinijos nepriklausomą Jetišaro valstybę.

Nepriklausomybės praradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1876 metais Vidurinės Azijos užkariautojas fon Kaufmanas atvyko į Peterburgą ir išsirūpino imperatoriaus leidimą, kad galėtų likviduoti Kokando chanatą. Apie tai jis iš karto telegafavo į Taškentą, kad kariniai daliniai pasiruoštų užimti Kokandą. Įvairūs daliniai ruošėsi puolimui, o kokandiečiai patyrė eilę pralaimėjimų ir buvo galutinai sutriuškinti. Sostinė Kokandas pasidavė be mūšio. Šį kartą chanatas buvo likviduotas, o jo teritorija prijungta prie Rusijos imperijos, įėjo į Turkestano genaralguberniją. Pavadinimuose liko Ferganos sritis, o Kokandas tapo eiliniu miestu ir neteko savo svarbos.

Kokando chanato simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kokando chanato vėliava

Kokando istorinė vėliava. Jos centre – pusmėnulis ir žvaigždė, islamo religijos simboliai.

Tiurkų kalbose tokia vėliava vadinama mėnulio žvaigžde.

Pati vėliava buvo stačiakampė, susidedanti iš dviejų lygių pusių.

Dvi horizontalios juostos: viršutinė vėliavos pusė raudona, o žemutinė – mėlyna.

O per visą vėliavą musulmoniškas pusmėnulis ir balta žvaigždė.

Pusmėnulis yra kairesnėje pusėje, o žvaigždė dešinesnėje.

Pusmėnulio vaizdavimas yra susijęs su istorinėmis islamiško pasaulio vertybėmis tradicijomis. Žvaigždė ir pusmėnulis yra islamo simboliai, taip pat laikomi laimę nešančiais simboliais.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • [ВТ-ЭСБЕ|Кокандское ханство]
  • Наливкин В. П. Краткая история Кокандского ханства. Казань, 1886, 127 с.
  • Сычёв Н. В. Книга династий. — М.: «АСТ», «Восток-Запад», 2005 — (Серия Историческая библиотека). — 959 стр. ISBN 5-17-032495-2 (ООО «Издательство АСТ»), ISBN 5-478-00092-2 (ООО «Восток-Запад»)
  • История Средней Азии. Сборник исторических произведений / Составители А. И. Булдаков, С. А. Шумов, А. Р. Андреев. — М.: «Евролинц», «Русская панорама», 2003 — (Серия «История стран и народов»). — 504 стр., 237 библ. ISBN 5-93165-072-5