Kuršių nerija: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 10: | Eilutė 10: | ||
== Istorija == |
== Istorija == |
||
Istorikai teigia, jog Kuršių nerija buvo suformuota dar prieš 5000 metų, o prieš daugiau nei prieš tūkstantmetį ši vieta buvo aktyvus pagonių centras.<ref>http://www.lithuania.travel/lt/objektai/kursiu-nerija/438</ref> |
|||
[[1786]] m. Kuršių nerijoje buvo užpiltas [[Karvaičiai|Karvaičių]] kaimas, kuriame buvo [[koplyčia]] ir mokykla. Jame [[1776]] [[sausio 9]] d. gimė [[Liudvikas Rėza]]. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: [[Kuncai]] ([[1569]] m.), [[Senasis Latmiškis]] ([[1749]] m.), [[Naujasis Latmiškis]] ([[1760]] m.), [[Priedynas]] ([[1711]] m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio [[Nida|Nidos]] ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė [[Juodkrantė]], [[Smiltynė]], [[Šarkuva]]. |
[[1786]] m. Kuršių nerijoje buvo užpiltas [[Karvaičiai|Karvaičių]] kaimas, kuriame buvo [[koplyčia]] ir mokykla. Jame [[1776]] [[sausio 9]] d. gimė [[Liudvikas Rėza]]. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: [[Kuncai]] ([[1569]] m.), [[Senasis Latmiškis]] ([[1749]] m.), [[Naujasis Latmiškis]] ([[1760]] m.), [[Priedynas]] ([[1711]] m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio [[Nida|Nidos]] ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė [[Juodkrantė]], [[Smiltynė]], [[Šarkuva]]. |
||
[[XIX a.]] pradžioje prūsų valdžia pradėjo masinį Kuršių nerijos apželdinimą. |
|||
[[1923]] metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 [[Matavimo vienetas|kilometrų]] ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. [[1939]]–[[1945]] m. visa nerija priklausė [[Vokietija]]i. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (800 [[Matavimo vienetas|ha]]) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai [[Matavimo vienetas|ha]]) – [[Neringa|Neringos savivaldybės]]. |
[[1923]] metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 [[Matavimo vienetas|kilometrų]] ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. [[1939]]–[[1945]] m. visa nerija priklausė [[Vokietija]]i. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (800 [[Matavimo vienetas|ha]]) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai [[Matavimo vienetas|ha]]) – [[Neringa|Neringos savivaldybės]]. |
||
12:21, 28 lapkričio 2014 versija
Kur̃šių nerijà (rus. Куршская коса, vok. Kurische Nehrung) – pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos pusė priklauso Lietuvos Respublikai (šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto, o likusi dalis – Neringos miesto savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopa, Rasytė, Šarkuva ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Neriją kerta krašto kelias 167 Smiltynė–Nida .
Kuršių nerija – saugoma teritorija, joje įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
Istorija
Istorikai teigia, jog Kuršių nerija buvo suformuota dar prieš 5000 metų, o prieš daugiau nei prieš tūkstantmetį ši vieta buvo aktyvus pagonių centras.[1]
1786 m. Kuršių nerijoje buvo užpiltas Karvaičių kaimas, kuriame buvo koplyčia ir mokykla. Jame 1776 sausio 9 d. gimė Liudvikas Rėza. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: Kuncai (1569 m.), Senasis Latmiškis (1749 m.), Naujasis Latmiškis (1760 m.), Priedynas (1711 m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva.
XIX a. pradžioje prūsų valdžia pradėjo masinį Kuršių nerijos apželdinimą.
1923 metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 kilometrų ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. 1939–1945 m. visa nerija priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (800 ha) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai ha) – Neringos savivaldybės.
1961 m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės (Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida) sujungtos į Neringos miestą, kuriame nuolat gyvena apie 2,8 tūkstančio gyventojų.
2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.
2006 m. gegužės 4 d. į šiaurę nuo Alksnynės kilo didelis gaisras, trukęs penkias dienas ir nusiaubęs 235 ha miško.
Pavadinimo kilmė
Manoma, kad žodis nerija yra prūsiškos kilmės. Iš pradžių nerijos terminas buvo naudotas tik prie Aistmarių esančiam ilgam pusiasaliui, bet vėliau prigijo ir prie Kuršmarių esančiam pusiasaliui. Šis žodis giminingas lietuviškajam nerija – „siaura ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto“, nors toks žodis labiau žinomas iš raštų, negu iš šnekamosios kalbos. Žodžio šaknis ner- gali būti susijusi su žodžiu nerti – „staigiai lįsti į vandenį, grimzti, plaukti po vandeniu“...
Mitologija
Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.
Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Kai kurie žmonės tikėjo, jog Neringa – tai graikų didvyrio Heraklio moteriškoji versija. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.
Geografija
Nerijos plotas – 180 km², ilgis – apie 97 km, paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų. Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 kilometrai į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km. Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 metrų. Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ smėlio.
Miškai užima 6852 ha (70 % sausumos). Ariamą žemę sudaro 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232 ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.
Literatūra
- Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius (sud. Irena Jankevičiūtė). - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. - 66 p.: iliustr. - ISBN 9986-31-108-X
- Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001 (yra vertimas anglų kalba).
- Vaclovas Straukas. Neringa, Klaipėda, 2004. - ISBN 978-9986-31-194-2
- Klaipėda ir Kuršių nerija: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 80 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-84-2
- Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 216 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-82-6
- Kuršių Nerijos vietų vardai (sud. Dalia Kiseliūnaitė, Laima Simutytė). - Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005. - 180 p. - ISBN 9955-18-036-6
Nuorodos
- Oficiali Kuršių Nerijos svetainė
- Kuršių Nerijos nacionalinis parkas
- Neringa: oficiali turizmo svetainė
- Kuršių Nerija UNESCO pasaulio paveldo sąraše
 |
UNESCO pasaulio paveldas Objekto nr. 994 (anglų k.) • (prancūzų k.) |
- PERADRESAVIMAS Šablonas:UNESCOBaltijos šalys