Karvaičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Karvaičiai
Karvaičiai, Kuršių Nerija.JPG
Stende bylojama apie dingusį Karvaičių kaimą
Symbols of Neringa (Karvaičiai).svg

Karvaičiai
Koordinatės 55°23′10″ š. pl. 21°4′20″ r. ilg. / 55.38611°š. pl. 21.07222°r. ilg. / 55.38611; 21.07222 (Karvaičiai)Koordinatės: 55°23′10″ š. pl. 21°4′20″ r. ilg. / 55.38611°š. pl. 21.07222°r. ilg. / 55.38611; 21.07222 (Karvaičiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Neringos savivaldybės vėliava Neringos savivaldybė

* vok. Karweiten

Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Kárvaičiai
Kilmininkas: Kárvaičių
Naudininkas: Kárvaičiams
Galininkas: Kárvaičius
Įnagininkas: Kárvaičiais
Vietininkas: Kárvaičiuose
Atminimo įrašas ant seno paminklo Karvaičių kopos papėdėje

Karvaičiai (vok. Karwaiten) – buvęs kaimas Kuršių nerijoje, į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos (1,5 km į šiaurę nuo Preilos). Dar ir dabar Kuršių marių įlanka vadinasi Karvaičių įlanka, o šalia Marių stūkso Karvaičių kalva.

Pirmųjų Karvaičių vietoje dabar stūkso Senųjų Karvaičių kopa (30 m), o Antrųjų Karvaičių – Karvaičių kopa (50 m).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karvaičių herbas dabartiniame Neringos herbe (viduryje dešinėje)

Pirmą kartą Karvaičiai minimi 1509 m. Daugiausia gyveno žvejai, save laikantys kuršininkais. XVI a. 2-ojoje pusėje pastatyta koplyčia. Apie 1708 m. Nida, Nagliai ir Karvaičiai sujungti į pastoracinį vienetą, kuris priklausė Kuncų parapijai. Pamaldas laikydavo kunigas iš Klaipėdos. 1740 m. patys Karvaičiai tapo parapijos centru. 1741 m. pastatyta Karvaičių bažnyčia, kurią 1797 m. užpustė smėlis, todėl dar 1794 m. parapijos centras perkeltas į Juodkrantę.

1736 m. įsteigta lietuviška mokykla. Nuo 1786 m. gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, buvo šventovė, mokykla, augo sodai. Dalis gyventojų persikėlė į Preilą ir Pervalką, paskutiniai pasitraukė 1797 metais, kai Karvaičių didžiosios kopos (Karvaičių kalnas) smėlis visiškai užklojo gyvenvietę. Žmonės ėmė kurtis Juodkrantės pietiniame pakraštyje, kuris pavadintas Naujaisiais Karvaičiais. Čia buvo pastatyta bažnyčia. Dalis gyventojų išsikėlė į Nidą ir Naglius.[1]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1541 m. ir 1773 m.
1541 m. 1545 m. 1650 m. 1773 m.
90 90 15 80


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiame kaime gimė tautosakininkas Liudvikas Rėza (1776–1840). Kaimo išnykimą jis aprašė eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“.

17641781 m. Karvaičiuose kunigavo D. G. Šudnagis (Zudnachovius).

Padavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Šeštadieniais dažniausiai jie susirinkdavo į seną L. Rėzos svetainę, pasėdėdavo, išgerdavo alaus, pasišnekučiuodavo, aptardavo kaip apsisaugoti nuo slenkančio smėlio ir pan.

Sykį keletas kortininkų susimetė namo kertėje ir ėmė žaisti. Prie aliejinės lempos žaisdami jie sulaukė vidurnakčio, kai vienas vaikščiodamas po kambarį pastebėjo už lango svetimą žmogų. Kortininkai pakvietė nepažįstamąjį pažaisti, o tas sutiko. Išdalijus kortas žaidėjai pasigedo vienos, todėl vienas kaimietis pasilenkė po stalu ieškoti, bet išvydęs arklio kanopą, greitai išlindo ir paliko trobą. Paskui pritrūko dar vienos kortos, ir dar vienos, ir taip galiausiai visi žaidėjai vienas po kito išdūmė iš namų. O svetimasis atsisėdo ant krosnies suolo.

Išsigandęs namo šeiminkas suprato, su kuo turi reikalą. Nors jis ir prašė, ir meldė svečią palikti namus, tačiau tas tik atkirsdavo: „Jūs mane pašaukėte, užtat čia lieku!“ Auštant rytui šeimininkas tarė: „Eisiu pas katalikų kunigą, kad šis savo galią parodytų“. Tai išgirdęs velnias iškart baisiai ūždamas išmovė pro kaminą – taip, kad net plytos ir cementas nukrito ant žemės ir mūre atsirado skylė.

Tos skylės niekam nepavyko užmūryti, ji taip ir liko kaip kortininkų pabaisa, kol keliaujančios kopos visą kaimą uždengė. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karvaičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 514 psl.
  2. Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]