Karvaičiai
| Karvaičiai | ||
|---|---|---|
| Gyvenvietė panaikinta 1797 m. | ||
.svg)
| ||
  Karvaičiai |
||
| 55°23′10″š. pl. 21°04′19″r. ilg. / 55.386°š. pl. 21.072°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Neringos savivaldybė
| |
| Istoriniai pavadinimai | vok. Karweiten, kurš. Karviķi | |
Karvaičiai – buvęs kaimas Kuršių nerijoje, į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos (1,5 km į šiaurę nuo Preilos). Dar ir dabar Kuršių marių įlanka į šiaurę nuo Ožkos rago vadinasi Karvaičių įlanka, o į pietus nuo rago šalia marių stūkso Karvaičių kalva.[2] Pirmųjų Karvaičių vietoje dabar stūkso Senųjų Karvaičių kopa (30 m), o Antrųjų Karvaičių – Karvaičių kopa (50 m).
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karv- yra vedinys iš lietuvių ir vakarų baltų kalbų šaknies. Žodžio reikšmę nesudėtinga sieti su „karve“, nors yra nuomonių, kad tai galėjo būti asmenvardis. Yra ir kitų aiškinimų, siejamų su žodžiais „kreivas“ ir „ragas“. Vokiškai šį kaimą vadindavo Karwaiten, Carwaiten, Krawaietenn, Krawaytten, Kraweiten.[3]
Liaudies etimologija mena, kad mergelė Neringa galėjusi būti valdovo Karvaičio dukra,[4] todėl kaimo pavadinimas galįs būti nuo jo vardo. Gali būti, kad jis sietinas ir su dievu Karvaičiu (būtų asmenvardinis vietovardis).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.png)
Pirmą kartą Karvaičiai minimi 1509 m. Daugiausia gyveno žvejai, save laikantys kuršininkais. XVI a. 2-ojoje pusėje pastatyta koplyčia. 1614 m. skolų įrašuose suskaičiuota 15 tuščių sodybų, o 1641 m. skolų registre rašoma, kad kaime likusi tik smuklė ir vienas žvejo namas. XVIII a. pradžioje kaimas persikėlė į pietus, prie miško Kuršmarių pakrantėje.
Apie 1708 m. Nida, Nagliai ir Karvaičiai sujungti į pastoracinį vienetą, kuris priklausė Kuncų parapijai. Pamaldas laikydavo kunigas iš Klaipėdos. 1740 m. patys Karvaičiai tapo parapijos centru. 1741 m. pastatyta Karvaičių bažnyčia, kurią 1797 m. užpustė smėlis, todėl dar 1794 m. parapijos centras perkeltas į Juodkrantę.
1736 m. įsteigta lietuviška mokykla. Nuo 1786 m. gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, buvo šventovė, mokykla, augo sodai. Dalis gyventojų persikėlė į Preilą ir Pervalką, paskutiniai pasitraukė 1797 metais, kai Karvaičių didžiosios kopos (Karvaičių kalnas) smėlis visiškai užklojo gyvenvietę. Žmonės ėmė kurtis Juodkrantės pietiniame pakraštyje, kuris pavadintas Naujaisiais Karvaičiais. Čia buvo pastatyta bažnyčia. Dalis gyventojų išsikėlė į Nidą ir Naglius.[5]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||
| 1541 m. | 1545 m. | 1650 m. | 1773 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|
| 90 | 90 | 15 | 80 | ||
| |||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Šiame kaime gimė tautosakininkas Liudvikas Rėza (1776–1840). Kaimo išnykimą jis aprašė eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“.
- 1764–1781 m. Karvaičiuose kunigavo D. G. Šudnagis (Zudnachovius).
Padavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Šeštadieniais dažniausiai jie susirinkdavo į seną L. Rėzos svetainę, pasėdėdavo, išgerdavo alaus, pasišnekučiuodavo, aptardavo kaip apsisaugoti nuo slenkančio smėlio ir pan.
Sykį keletas kortininkų susimetė namo kertėje ir ėmė žaisti. Prie aliejinės lempos žaisdami jie sulaukė vidurnakčio, kai vienas vaikščiodamas po kambarį pastebėjo už lango svetimą žmogų. Kortininkai pakvietė nepažįstamąjį pažaisti, o tas sutiko. Išdalijus kortas žaidėjai pasigedo vienos, todėl vienas kaimietis pasilenkė po stalu ieškoti, bet išvydęs arklio kanopą, greitai išlindo ir paliko trobą. Paskui pritrūko dar vienos kortos, ir dar vienos, ir taip galiausiai visi žaidėjai vienas po kito išdūmė iš namų. O svetimasis atsisėdo ant krosnies suolo.
Išsigandęs namo šeiminkas suprato, su kuo turi reikalą. Nors jis ir prašė, ir meldė svečią palikti namus, tačiau tas tik atkirsdavo: „Jūs mane pašaukėte, užtat čia lieku!“ Auštant rytui šeimininkas tarė: „Eisiu pas katalikų kunigą, kad šis savo galią parodytų“. Tai išgirdęs velnias iškart baisiai ūždamas išmovė pro kaminą – taip, kad net plytos ir cementas nukrito ant žemės ir mūre atsirado skylė.
Tos skylės niekam nepavyko užmūryti, ji taip ir liko kaip kortininkų pabaisa, kol keliaujančios kopos visą kaimą uždengė. [6]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Jāņa sēta Map Publishers Ltd (2003). „Lietuvos autokelių atlasas, 1 : 200 000“ (Map). – Ryga. p. 113.
{{cite map}}: Missing or empty|title=(pagalba) (atlaso žemėlapiuose teritorijų ribos pateiktos pagal VĮ „Registrų centras“ 2003-07-01 duomenis) - ↑ Neišlikę kaimai. Archyvuota kopija 2022-02-18 iš Wayback Machine projekto. Nerija.lrv.lt (tikrinta 2022-02-18).
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 51
- ↑ Karvaičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 514 psl.
- ↑ Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Karvaičiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 74 psl.
- Karvaičiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 229
- Karvaičiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 352 psl.
- Karvaičiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 678 psl.