Vilius Gaigalaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vilius Gaigalaitis
GaigalaitisVilius.jpg
Gimė: 1870 m. rugsėjo 27 d.
Naujiena, vok. Heydebruch, Ragainės apskritis
Mirė: 1945 m. lapkričio 30 d. (75 metai)
Bretenas, Viurtembergas, Vokietija
Veikla: Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, teologijos daktaras, profesorius.
Alma mater: Karaliaučiaus universitetas
Klaipėdos krašto direktorija 1923 m. Iš kairės į dešinę: Vilius Gaigalaitis, Martynas Reizgys, Erdmonas Simonaitis (vadovas), Martynas Toleikis, Kristupas Lekšas

Vilius Gaigalaitis (1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje, vok. Heydebruch, Ragainės apskritis – 1945 m. lapkričio 30 d. Bretenas, Viurtembergo žemė, Vokietija) – Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, evangelikų kunigas, teologijos daktaras, profesorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vidurinį mokslą ėjo Klaipėdos ir Tilžės gimnazijose, 18921896 m. Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir filosofiją. 1900 m. Karaliaučiaus universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Volfenbiutelio lietuvių postilės rankraštį, (vokiečių kalba išspausdintas 1900–1904 m.) Nuo 1900 m. Evangelikų liuteronų kunigas.[1]

19001919 m. kunigavo Ramučių, Priekulės, Katyčių parapijose, kartu atliko ir mokyklų inspektoriaus pareigas, dalyvavo politiniame gyvenime. 1903 m., 1908 m. ir 1913 m. Klaipėdos ir Šilutės lietuvininkų išrinktas Prūsijos landtago deputatu stengėsi ginti lietuvininkų reikalus, rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu, jos išlaikymu mokyklose ir bažnyčiose. Ne kartą buvo renkamas į Tilžės apskrities ir Klaipėdos miesto seimelį. Rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atsiskyrimo nuo Vokietijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūpinosi Rusijos imperijos kariuomenės Mažojoje Lietuvoje paimtais belaisviais lietuviais. 1915 m. Berlyne išleistoje knygelėje „Die litauisch – baltische Frage“ siūlė kurti didlietuvių – latvių buferinę valstybę, kuri galėtų apsaugoti Vokietijos reichą nuo panslavizmo pavojaus.

1918 m. lapkričio 16 d. išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsijos lietuvių tautinės tarybos pirmininku, tačiau, tebebūdamas Prūsijos landtago nariu, šių pareigų greitai atsisakė ir lapkričio 30 d. Tilžės akto nepasirašė. Po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, už lietuvybės gynimą turėjo pasitraukti į Kauną. Kaip Lietuvos valstybės politikams gerai pažįstamas ir didelį autoritetą lietuvininkų tarpe turėjęs veikėjas, 1920 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 19191920 m. dienraščio „Lietuva“ redaktorius.

1921 m. buvo Lietuvos vyriausybės nusiųstas į Londoną tartis dėl Klaipėdos krašto ateities. 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje, sprendusioje šio krašto likimą. Dalyvavo daugelio draugijų veikloje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose, palaikė ryšius su kultūros ir mokslo žmonėmis.

19051939 m. vadovavo krikščioniškai evangeliškai draugijai „Sandora”, redagavo ir leido jos laikraštį „Pagalba”, įsteigė viešąją biblioteką. 1921 m., 19251926 m., 19341939 m. Klaipėdoje organizavo vadinamuosius „brandos kursus” lietuvininkų šeimų vaikams. Steigė lietuvių jaunimo, labdaros organizacijas, senelių prieglaudas, knygynus, bibliotekas. Lietuvių literatūros draugijos, Lietuvių mokslo draugijos narys. Daugelio lietuvių etnografinių parodų Mažosios Lietuvos miestuose ir Berlyne rengėjas. 19251933 m. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas, priešinosi Klaipėdos krašto vokietinimui.

Vienas lietuvių gimnazijos Klaipėdoje įsteigimo iniciatorių, 19221924 m. – pirmasis jos direktorius. 1922 m. įkūrė „Aukuro”, 1924 m. – Klaipėdos krašto ir miesto muziejus, 1926 m. įsteigė Klaipėdos krašto Mokyklų draugiją. 1934 m. Klaipėdoje įsteigė kursus pamokslininkams, chorų vadovams rengti.

19251936 m. vienas Evangelikų teologijos fakulteto Kauno Vytauto Didžiojo universitete steigėjų, Teologijos fakulteto docentas, 19271928 m. fakulteto dekanas, iki 1936 m. Naujojo Įstatymo katedros vedėjas, nuo 1929 m. profesorius. 1933 m. Latvijos universiteto garbės daktaras.

1939 m. kovo 22 d. naciams okupavus Klaipėdos kraštą, nuo 1940 m. sausio mėn. gyveno Kretingoje. 1941 m. emigravo į Vokietiją, gyveno policijos prižiūrimas. 1994 m. jo palaikai perlaidoti priekuliškių kapinaitėse Elniškės kaime.

18911893 m. bendradarbiavo „Varpe“, 18921994 m. – „Vienybėje lietuvninkų“. 19041931 m. leido ir redagavo „Sandoros“ organizacijos laikraštį „Pagalba“. [2]„Sandoros“ biblioteka, apie 2100 vnt., testamentu užrašyta Laisvajai Lietuvai ir buvusi Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, nuo 1997 m. saugoma Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje paskelbė straipsnių bažnytinėmis ir visuomeninėmis temomis. Parašė 25 knygas bei knygeles.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kritika raštų apie seniausią Lietuvos istoriją (1893 m.),
  • Evangeliški surinkimai Prūsų Lietuvoje. (1905 m.),
  • Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava. (pirmoji Mažosios Lietuvos spaudos apžvalga, 1912 m.),
  • Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai. (1913 m.).
  • Lietuva – okupuotas kraštas, tauta ir jos dvasinės srovės (Litauen, das besetze Gebiet, sein Volk und dessen geistigen Strömungen, 1917 m.)
  • Luteraus Knygutes atminimui pirm 400 Metų nusidavusio Vieros Czystyjimo parupino mieliems Broliams Lietuviams Kunigs Dr. Gaigalatis pagal D. Hennig surašytos. 1917. Išleistos kaštomis „Sandoros“ Knygų Kupczystės Klaipėdoje.
  • Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje (Die evangelische – lutherische Kirche in Litauen, 1929 m.)
  • Lietuvos Evangelikų bažnytinio gyvenimo problemos (l935 m.)

1998 m. išleista V. Gaigalaičio knyga „Atsiminimai” apie Mažosios Lietuvos būtį, pastangas išlaikyti lietuvybę, apie padėtį Klaipėdos krašte po 1923 m. sukilimo.

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Albertas Juška. Vilius Gaigalaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 325 psl.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 141 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]