Aragono karalystė
| arag. Reino d'Aragón Aragonijos karalystė |
|||||
| nebėra | |||||
|
|||||
|
|||||
 |
|||||
| Sostinė | iki 1096 m. Chaka (Jaca) iki 1118 m. Ueska (Huesca) vėliau - Saragosa (Zaragoza) |
||||
| Kalbos | aragonų | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| karalius | |||||
| 1043-1063 | Ramiras I | ||||
| 1063–1094 | Sančas Ramirezas | ||||
| Era | Viduramžiai, Naujųjų laikų pradžia |
||||
| - Aragono grafystė sujungiama su kitomis grafystėmis ir tampa karalyste | 1043 | ||||
| - Nueva Planta dekretai | 1707 m. | ||||
Aragono karalystė, Aragonija – buvusi karalystė Iberijos pusiasalyje, kurios teritorija atitinka šių dienų Aragono autonominį regioną Ispanijoje.
Aragono karalystė nėra tas pats, kas buvo Aragonijos karūna. Aragonijos karūna buvo didesnis darinys, kurį sudarė Aragonijos karalystė, Valensijos karalystė, Katalonijos kunigaikštystė ir kurį valdė vienas karalius.
Pradžioje Aragono karalystė buvo frankų grafystė apie Chakos (Jaca) miestą, kuri VIII a. pirmoje pusėje buvo Pamplonos karalystės (vėliau - Navaros karalystės) vasalė valstybė, kurios grafų dinastija nutrūko be vyro palikuonio 922 m.
XI a. Aragono grafystės žemės buvo Navaros karaliaus Sančo III perduotos savo sūnui Ramirui, kuri po brolio mirties 1043 m. gavo dar Ribagorza ir Sobrarbės grafystes. Sumušęs savo brolį Navaros karalių Garsiją Sančezą III jis iškovojo virtualią nepriklausomybę, nors karaliaus titulą formaliai vartoti pradėjo tik kitas valdovas - jo sūnus Sančas Ramirezas 1076 m.
Užkariaujant pietesnes žemes iš Al-Andalusijos Aragono karalystės sostinė 1096 m. buvo perkelta iš Chakos (Jaca) į Ueską (Huesca), o 1118 m. - į Saragosą (Zaragoza). 1285 m. Aragono karalystė iš maurų atsikariavo žemes, kurios tapo piečiausia Aragono karalystės dalimi.
1150 m. Aragono karalienei Petronilai sudarius dinastinę sąjungą su Barselonos grafu Ramonu Berengeru IV (Ramon Berenguer IV) susidarė naujas darinys iš Aragono karalystės ir Barselonos grafystės, vadintas Aragono karūna, kurį paveldėjo jų sūnus.
Po to Aragono karaliai turėjo ir Barselonos grafo titulą, jie vėliau valdė ne tik Aragoną ir Kataloniją, bet ir Balearų salas, Valensiją, Siciliją, Neapolį, Sardiniją. T.y., Aragono karalius buvo ne tik Aragono karalius (valdęs Aragono karalystę), bet ir Valensijos karalius, Maljorkos karalius (kurį laiką), Barselonos grafas, Monpeljė valdovas, kurį laiką - Atėnų ir Neopatrijos hercogas. Šie titulai buvo susiję su valdžia tuose reginuose, prarasdami šias teritorijas Aragono karaliai prarasdavo ir atitinkamą titulą.
Aragono karalių valdžią XIV a. apribojo antimonarchistinis judėjimas Aragono sąjunga (Unión de Aragón).
Aragono karūna buvo iš esmės panaikinta sudarius dinastinę sąjungą su Kastilijos karūna. Sąjunga numatė de jure Ispanijos suvienijimą po to, kai kurį laiką de facto šalis valdys vienas bendras karalius. Taip atsitikus Aragono karalystė dar išlaikė kai kurias politines institucijas, kurios buvo galutinai panaikintos 1707 m. paskelbus Nueva Planta dekretus.
