Pereiti prie turinio

Plaškiai

Koordinatės: 55°10′55″š. pl. 21°43′37″r. ilg. / 55.182°š. pl. 21.727°r. ilg. / 55.182; 21.727 (Plaškiai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Plaškiai
{{#if:200
Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Plaškiai
Plaškiai
55°10′55″š. pl. 21°43′37″r. ilg. / 55.182°š. pl. 21.727°r. ilg. / 55.182; 21.727 (Plaškiai)
Apskritis Tauragės apskrities vėliava Tauragės apskritis
Savivaldybė Pagėgių savivaldybės vėliava Pagėgių savivaldybė
Seniūnija Stoniškių seniūnija
Gyventojų (2021) 89
Vikiteka Plaškiai
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Plaškiaĩ
Kilmininkas: Plaškių̃
Naudininkas: Plaškiáms
Galininkas: Plaškiùs
Įnagininkas: Plaškiaĩs
Vietininkas: Plaškiuosè
Istoriniai pavadinimai vok. Plaschken

Plaškiai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, 4 km į pietvakarius nuo Stoniškių, Gėgės dešiniajame krante, prie Nemuno atšakos Rusnės; eina keliai į Panemunę pro Lazdėnus, į Rusnę pro Galzdonus, į kelią Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda. Ribojasi su Karceviškių, Kovgirių, Berštininkų, Leitvarių, Šunelių (visi Pagėgių raj. sav.), Pageldynių (Šilutės raj. sav.) kaimais ir Lietuvos valstybės siena su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Plaškių kaime yra pasienio užkarda, Stoniškių pagrindinės mokyklos Plaškių skyrius (2005 m. buvo 9 mokiniai, 1-3 klasės), baltųjų gandrų kolonija (Rusnės pakrantės tuopose 16 lizdų), užkonservuota siurblinė, polderis. Išlikę senieji pastatai: Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia, dviejų klebonijų (senosios ir naujosios), mokyklos, užeigos-viešbučio, karčemos ir kt.

Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios pastatų ir statinių kompleksas (išlikusi bažnyčia, kunigo namas, pradinė mokykla, kapinaitės su metalinėmis tvorelėmis bei kryžiais, smuklės pastatas, ūkiniai bažnyčios komplekso pastatai) yra apleistas, nenaudojamas. Bažnyčios nava perdengta įspūdingomis trikampėmis sąramomis iš drožinėtų medžio tąšų.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buvusi mokykla
Buvusi parduotuvė
Plaškiai žiemą
Plaškių panorama

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Plaškių kaimas paminėtas XVI a. XVII a. Plaškių kaime jau buvo karčema (minima 1639 m.), parapijos centras (įkurtas 1695 m., iš Kaukėnų parapijos kaimų, esančių Nemuno dešiniajame krante), medinė bažnyčia statyta (pradėta 1696 m. – baigta 1697 m.), kai kurie šaltiniai teigia, kad ji pastatyta tik 1703 m.

Didysis maras (1709–1711 m.) sunaikino daug Plaškių kaimo gyventojų. 1735 m. nuo žaibo sudegė bažnyčia, netrukus buvo pastatyta nauja (sumūryta iš lauko akmenų, 22 m ilgio ir 11 m pločio) ir greta jos – medinė varpinė. 1739 m. Plaškiuose prie perkėlos per Gėgės upę įsteigta antroji karčema. Nuo XVIII a. vid. prie bažnyčios įkurta parapinė mokykla, (pradžioje joje mokė Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas Christianas Lovinas). Plaškių kaimas pirmą kartą kartografinėje medžiagoje paminėtas 1735 m. J. F. Betgenat Prūsų Lietuvos žemėlapyje. Per Septynerių metų karą (1751–1756 m.) Plaškių kaimo gyventojai nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės plėšikavimų ir smurto. 1785 m. Plaškių kaime buvo 32 sodybos. Tada kaimas priklausė Įsruties apskrities Vingės valsčiui. XVIII a. pabaigoje pro Plaškius ėjo svarbus Prūsijos karalystės vieškelis Tilžė-Žemaitkiemis-Klaipėda, veikė žemdirbių ir žvejų turgus.

1811–1812 m. Plaškius siaubė Prancūzijos kariuomenė. XIX a. IV dešimtmetyje Plaškių mokykloje atidaryta antra klasė, kuri išliko iki 1944 m. 1882 m. Plaškių kaimo teritorija išsiplėtė iki Rusnės upės (prijungta likviduoto Miuleriškių dvaro valdos dalis, buvusi Gėgės dešiniajame krante). Per 1888 m. pavasarinį potvynį dalinai buvo apsemtas Plaškių kaimas (užtvindyta klebonija, šventorius ir net aukštesnėse vietose pastatytus pastatus). XIX a. pabaigoje nutiestas plentas iš Plaškių kaimo į Stoniškius. 1897 m. nugriauta senoji bažnyčia ir per 3 metus jos vietoje pastatyti kita. Naujasis statinys buvo romaniškojo stiliaus, didesnis, iš raudonų plytų (jos visos buvo atvežtos Gėgės upe baržomis). 50 m. bokšte buvo du varpai, o ant jo 3 m metalinis kryžius. Bažnyčia parapijos bendruomenei kainavo labai brangiai – 72 tūkstančius markių. XIX a. pabaigoje Plaškių kaime susikūrė drenažo bendrija. XIX a. Plaškių kaimas priskiriamas Tilžės apskričiai, tampa valsčiaus centru.

XX a. pradžioje Plaškių kaime, buvo apie 55 sodybos su 150 pastatais, 457 gyventojais (34 % lietuvininkų). Plaškių kaimo branduolį sudarė teritorija šalia Gėgės: bažnyčia su šventoriuje buvusiom kapinėm, klebonija, kunigų našlių namai – prieglauda, mokykla. Nuo jų į vakarus buvo padrikai išsidėsčiusios apie 10 pievininkų, žvejų sodybų, į rytus – prieplauka, turgaus aikštė, užeiga-viešbutis, karčema ir kt. Nuo bažnyčios į šiaurę buvo antrosios kapinės ir apie 30 laukininkų viensiedžių, prie Žemaitkiemio ir Stoniškių kelių sankryžos – apie 10 mažų ir vidutinių amatininkų bei daržininkų sodybų. Tuo laiku Plaškių kaimo plotas buvo 515,9 ha; kunigai valdė 20 ha dirbamos žemės ir 71,33 ha pievų, kunigų našlių namai-prieglauda – 20 ha dirbamos žemės, mokykla – 2 ha sklypą.

Tarpukaryje Plaškiuose buvo valsčiaus centras, paštas, turgus, kelios parduotuvės, amatų dirbtuvės, laivų prieplauka, pradinė mokykla. Mokykloje pamokos vyko vokiečių kalba. 1936 m. mokėsi 65 mokiniai (visi vokiečių tautybės). Mokyklai priklausė du mediniai ir du mūriniai pastatai. Dar veikė lietuvių kultūrinė „Liepos“ (įsteigta 1918 m.), Lietuvių giedotojų (ji turėjo savo chorą, kuris 1928 m. dalyvavo II Lietuvos dainų šventėje Kaune) draugijos. Plaškiuose pagrindiniai keliai ir centrinė aikštė buvo išgrįsta akmenimis. Nuo 1920 m., įsteigus Pagėgių apskritį, Plaškiuose kurį laiką buvo Pagėgių bažnytinės apskrities superintendento rezidencija. 1939 m. kovo mėn. pabaigoje Plaškių kaimas priskirta Šilutės apskričiai.

Po Antrojo pasaulinio karo Plaškių kaime iš esmės pasikeitė gyventojai. Kaimo pastatai nuo karo nenukentėjo. Plaškių kaimo dokumentai pateko į Vokietiją bei Lenkiją (Plaškių bažnyčios metrikų knygos yra Vokiečių genealogijos centre Leipcige bei Evangelikų bažnyčios centriniame archyve Berlyne).

Sovietmečiu Plaškiai buvo Stoniškių tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė, priklausė Stoniškių apylinkei. Plaškių kaime veikė Stoniškių tarybinio ūkio skyrius, pradinė mokykla, biblioteka (uždaryta 1987 m.), parduotuvė, polderio siurblinė, žolės miltų gamybos agregatas (buvo didžiausias net visoje Sovietų sąjungoje) ir kt. Kultūrinis paveldas buvo niokojamas. Šiaurinėje kaimo dalyje prie kapinių pastatyta didelė karvidė, bažnyčioje įrengtas pieno priėmimo punktas, vėliau – sandėlis, šventoriuje buvusios senosios kapinės paverstos šiukšlynu. 1992 m. Plaškių kaime iš daugiau kaip 150 prieškarinių pastatų tebuvo likę tik 41.

1992–1999 m. Plaškiuose veikė Plaškių žemės ūkio bendrovė. Šiuo metu gyventojai ūkininkauja smulkiuose individualiuose ūkiuose. Plaškiai – pamėgti žvejų mėgėjų bei turistų.

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[2] 1885 m.[3] 1905 m.[4] 1910 m.[5] 1925 m. 1939 m. 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7]
390 462 457 435 358 436 243 363
1979 m.sur.[8] 1986 m.[9] 1989 m.sur.[10] 1997 m. 2001 m.sur.[11] 2011 m.sur.[12] 2021 m.sur.[13] -
256 219 179 193 175 112 89 -

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Walter Hilpert (1908–1962), šiaurės vakarų Vokietijos radijo direktorius.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  3. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
  4. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  5. ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
  6. ↑ Plaškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 868 psl.
  7. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. ↑ Plaškiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 392
  10. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. ↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  13. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Plaškiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 710 psl.
  • M. Purvinas, M. Purvinienė. Plaškiai – gyvenvietės raida ir architektūrinis bei urbanistinis paveldas // Kultūros paminklai. – Vilnius, 2000, Nr. 6, p. 89-100.
  • Albertas Juška. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda. 2003, p. 522–523.
  • Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė. 2000.
  • Albertas Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda. 1997, p. 406–410.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Plaškiai&oldid=7315291"