Narbono Galija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Narbono Galija
lot. GALLIA NARBONENSIS
Blank.png
120 m. pr. m. e. – 418 Blank.png
REmpire-04 Gallia Narbonensis.png
Valstybė: Romos imperijos vėliava Romos imperija
Diecezija (nuo IV a.): Vjieno diecezija
Administracinis centras: Narbonas

Narbono Galija (lot. Gallia Narbonensis, pranc. Gaule narbonnaise) – Senovės Romos provincija dabartinės Prancūzijos pietryčiuose tarp Alpių, Sevenų kalnų ir Viduržemio jūros. Iš pradžių žinoma kaip Transalpinė Galija (lot. Gallia Transalpina).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnai sritį nukariavo apie 125 m. pr. m. e. Dabartinis Narbono miestas 118 m. pr. m. e. tapo Romos kolonija, apylinkėse apsigyveno daug romėnų pirklių ir karo veteranų, kuriems už tarnybą buvo suteiktos žemės valdos. Iš pradžių provincija vadinta Transalpine Galija, kartais tiesiog Provincija – iš to kilo dabartinis regiono pavadinimas Provansas. Aukščiausia provincijos valdžia buvo senato skiriamas prokonsulas.

5849 m. pr. m. e. Narbono Galijos prokonsulu buvo paskirtas Gajus Julijus Cezaris, žymiai išplėtęs provincijos valdas. Valdant imperatoriui Augustui visa Galija 27 m. pr. m. e. padalyta į keturias provincijas, viena jų pavadinta Narbono Galija.

Dėl saulėto palankaus klimato pradėti auginti vynmedžiai, alyvmedžiai, todėl į kraštą kėlėsi daug imigrantų iš Romos. Ilgainiui provincija visiškai romanizuota, ir kitaip, negu kitos Galijos provincijos, pasižymėjo aukštesne kultūra. Iš Narbono Galijos kilęs istorikas Tacitas.[1]

Po Diokletiano reformų III a. pabaigoje Narbono Galija buvo suskaidyta į dvi dalis: Pirmąją Norbono Galiją (lot. Gallia Narbonensis Prima) ir Antrąją Norbono Galiją (lot. Gallia Narbonensis Secunda). Jos priklausė didesnei Vjieno diecezijai. Abu administraciniai vienetai nustojo egzistuoti V a., kuomet čia savo karalystę įkūrė Vestgotai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 51 psl.