Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila
Michał Gedeon Radziwiłł 111.PNG
Radvilos
Trimitai
Trimitai
Gimė: 1778 m. rugsėjo 24 d.
Varšuvoje
Mirė: 1850 m. gegužės 24 d. (71 metai)
Varšuvoje
Tėvas: Mykolas Jeronimas Radvila
Motina: Helena Pšezdecka
Sutuoktinis(-ė): Aleksandra Stecka
Vaikai:

Michalina Radvilaitė
Karolis Andrius Radvila
Zigmantas Radvila

Commons-logo.svg Vikiteka: Mykolas Gedeonas Jeronimas RadvilaVikiteka

Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila (lenk. Michał Gedeon Hieronim Radziwiłł, 1778 m. rugsėjo 24 d. Varšuvoje – 1850 m. gegužės 24 d. Varšuvoje) – Lenkijos karalystės didikas, valstybės ir karinis veikėjas, generolas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštis, kilęs iš Radvilų giminės Olykos- Nesvyžiaus linijos Klecko šakos,[1] tėvas Mykolas Jeronimas Radvila, motina Helena Pšezdecka. Broliai Liudvikas Mikalojus Radvila, Andrius Valentinas Radvila, Antanas Henrikas Radvila. Žmona Aleksandra Radvilienė Stecka (Aleksandra Radziwiłłowa z domu Stecka).

Duktė Michalina Radvilaitė (18161883 m.) ištekėjo už Leono Ržičevskio. Sūnus Zigmantas (18221892 m.) vedė Ceciliją de Germą, bet vaikų neturėjo. Viso turto paveldėtoju tapo sūnus Karolis Andrius Radvila.

Dvarai[taisyti | redaguoti kodą]

Paveldėjo Nieborovą, Nesvyžių, Klecką, Olyką. 1815 m. kaip žmonos kraitis jam perėjo ir Španovas prie Rovno, kurį paveldėjo ten gimęs Karolis Andrius Radvila ir kuris liko giminės rankose net iki Antrojo pasaulinio karo.

Asmenybė[taisyti | redaguoti kodą]

Nenuėjo tėvų, karštų Rusijos dvaro šalininkų ir Napoleono priešininkų pėdomis ir nuėjo tarnauti į nors ir vasalinės, bet dar menančios didingą Abiejų Tautų Respublikos praeitį Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę, tikėdamasis paramos atkuriant Respubliką, tarnavo Prancūzijos armijoje.

Ne mažesnė ne tik tėvynės patriotė, bet ir savo vyro rėmėja buvo ir jo žmona Aleksandra, su vaikais lydėjusi mylimąjį į tremtį.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Dar būdamas aštuoniolikmetis dalyvavo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime prieš Targovicos konfederaciją, kur gavo pirmąjį kovos krikštą. 1806 m. įstojo į Napoleono sukurtą Prancūzijos kariuomenės Šiaurės legioną, kuriame tarnavo nesitaikstantys su tėvynės laisvės praradimu lenkai ir lietuviai, o 1807 m. sausio 18 d. jau tapo legiono pulkininku. Tais pačiais metais generolas Juzefas Zajančekas jam perleido vaovavimą legionui. Dalyvavo 1807 m. Prūsijos kampanijoje, kur bendros prancūzų ir lenkų pajėgos sumušė Rusijos kariuomenę.

Kai 1808 m. balandžio 1 d. Šiaurės legionai tapo Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės daliniais, vadovavo 5-ajam pėstininkų pulkui. 1811 m. gruodžio 11 d. jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Dalyvavo Napoleono 18121813 m. kampanijoje, organizavo Gdansko gynybą.

Susikūrus Lenkijos karalystės kariuomenei vadovavo 1-ajai pėstininkų divizijai, gavo divizijos generolo laipsnį, bet 1815 m. gruodžio 27 d. išėjo į dimisiją ir pradėjo šeimyninį gyvenimą. Tapo Lenkijos karalystės senato nariu. 1828 m. seimo teisme teisiant Patriotinės sąjungos narius pasisakė už jų visišką išteisinimą.

Prasidėjus 1831 m. sukilimui tapo vienu jo vadovų. Iš pradžių buvo išrinktas Administracinės tarybos nariu, o atsistatydinus diktatoriui Chlopinskiui paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Tačiau jau Grochovo mūšyje pasirodė, kad generolas Radvila nebėra tinkamas vadovauti kariuomnei mūšyje, nes pasikeitė ir pati kariuomenė, ir mūšių taktika. Jis atsistatydino, bet liko Varšuvoje, buvo suimtas ir ištremtas į Jaroslavlį. Kartu su juo į tremtį išvyko ir žmona su vaikais, o turtas buvo konfiskuotas ir atiduotas valdyti Mykolo Gedeono broliui Andriui Valentinui bei pusbroliui Leonui Radvilai, kuris vėliau turtą perleido Mykolo Gedeono sūnums.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Trimitų herbo Radvilos lenkų kalba