Jean-François de La Pérouse

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jean-François de La Pérouse
grafas
Laperouse 1.jpg
Portretas
Gimimo vardas: Jean-François de Galaup
Visas vardas: Jean François de Galaup, comte de Lapérouse
Gimė: 1741 m. rugpjūčio 23 d.
Albi, Prancūzija
Mirė: 1788 m. (~47 metai) (?)
Vanikoras, dab. Saliamono Salos (?)
Tautybė: prancūzas
Sutuoktinis(-ė): Louise-Eléonore Broudou
grafas
Kiti titulai: komodoras
Veikla: jūrininkas, keliautojas
Alma mater: Bresto jūrininkų mokykla
Žinomas už: dėl kelionės aplink pasaulį
Žymūs apdovanojimai:

Šv. Liudviko ordinas

Commons-logo.svg Vikiteka: Jean-François de La PérouseVikiteka

Žanas Fransua de Galo, de La Perūzo grafas (Jean François de Galaup, comte de Lapérouse; g. 1741 m. rugpjūčio 23 m. – m. 1788 m. (?)) – Prancūzijos jūrininkas, komodoras, keliautojas.

Baigė Bresto karo laivyno mokyklą. 1757 m. tarnavo laive, plaukusiame į Luisburgą (Naujoji Prancūzija), plaukiojo aplink Niufaundlandą. 1759 m. buvo sužeistas Kiberono įlankos mūšyje, buvo patekęs į britų nelaisvę. Kariavo prieš anglus prie Šiaurės Amerikos krantų.

Liudvikas XVI ir Laperūzas rengia ekspediciją (XIX a. piešinys)

Ekspedicija aplink pasaulį[taisyti | redaguoti kodą]

1785 m. admirolas Žanas Fransua de Laperūzas Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI buvo paskirtas vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį. Šios ekspedicijos tikslas buvo praplėsti Džeimso Kuko pradėtus Ramiojo vandenyno tyrinėjimus, atverti naujus navigacinius ir prekybinius kelius bei praturtinti Prancūzijos mokslą. Ekspediciją sudarė du laivai – L’Astrolabe ir La Boussole. Jais plaukė įvairių sričių mokslininkai, laivai buvo pakrauti sėklų ir sodinukų, tinkančių įvairiems klimatams. Tarp kandidatų į kelionę buvo tuo metu 16-metis korsikietis Napoleonas Bonapartas, tačiau jis priimtas nebuvo.

1785 m. rugpjūčio 1 d. 220 keliautojų ekspedicija paliko Bresto uostą. Pradžioje keliautojai patraukė per Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį, ištyrinėjo tuo metu Ispanijai pavaldžios Čilės pakrantes. 1786 m. balandžio 9 d. Laperūzas pasiekė Velykų salą, iš ten plaukė į Havajus, tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Maui saloje. Iš ten maršrutas driekiasi link Aliaskos, laivai prisišvartavo netoli Šv. Elijo kalno. Litujos įlankoje pražuvo valtimi išplaukęs 21 ekspedicijos narys. Toliau prancūzai užmezgė ryšius su tlinkitais, plaukė į pietus pagal dabartinės Britų Kolumbijos krantus. Rugpjūčio mėnesį keliautojai pasiekė Kaliforniją, aprašė Šastos ugnikalnio išsiveržimą. Kalifornijoje prancūzai bendravo su ispanų misionieriais, aprašė misijas, indėnus. Tada ekspedicija per 100 dienų kirto Ramųjį vandenyną, Makao pardavė Aliaskoje surinktus kailius. 1787 m. prancūzai plaukiojo tarp Filipinų, Kinijos, Korėjos, tada keliautojai pro Japoniją patraukė į šiaurę, pasiekė Sachaliną, Hokaidą, kur bendravo su vietiniais gyventojais ainais. Praplaukė sąsiauriu, skiriančiu Sachaliną ir Hokaidą (dabar vadinamas Laperūzo sąsiauriu), tada pasuko į šiaurę ir pasiekė Kamčiatką. Petropavlovske ekspedicija sustojo pailsėti, perdavė rusams į Paryžių nugabenti kelionės metu surinktus duomenis, bei gavo laišką nuo valdžios Paryžiuje, kuri nurodė aplankyti Australiją, kur pradėjo steigtis britai.

1787 m. gruodį Žanas Fransua de Laperūzas pasiekė Samoa, kur vietiniai užpuolė keliautojus ir nužudė 12 prancūzų (tame tarpe Astrolabe kapitoną). Iš ten ekspedicija plaukė į Tongą, o vėliau – į Norfolko salą. 1788 m. sausio 24 d. buvo pasiekta Australija (Botani įlanka, dab. Sidnėjus). Čia prancūzai su britais užmezgė taikius ryšius. Laperūzas per britus išsiuntė surinktus duomenis, pasipildė atsargų ir patraukė link Saliamono salų, Naujosios Kaledonijos, o vėliau - pietų Australijos, o 1789 m. birželį turėjo grįžti į Prancūziją, tačiau keliautojams išplaukus, apie juos daugiau žinių negauta.

Paieškos[taisyti | redaguoti kodą]

1791 m. išsiųsta Antuano Bruni d’Antrkasto ekspedicija ieškoti Laperūzo ekspedicijos. Teigiama, kad ieškotojai matė pagalbos laužus Vanikoro saloje (Santa Kruso salynas), bet dėl rifų jos negalėjo pasiekti, o netrukus žuvo ir pats d’Antrkastas. 1826 m. airių pirklys Peter Dillon Tikopijos saloje nupirko kelis kardus, kurie galimai priklausė prancūzams. Iš vietinių sužinojęs, kad jie atkeliavo iš Vanikoro, jis leidosi į tą salą, kur rado dviejų laivų, patrankų, inkarų liekanas tarp rifų. Jis keletą radinių atvežė į Europą, 1828 m. tą padarė ir Diumonas Diurvilis[1].

2005 ir 2008 m. atlikti prancūzų tyrimai nustatė, kad abu laivai sudužo į Vanikoro rifus. Dalis išgyvenusiųjų buvo nužudyti vietinių. Pasak vietinių istorijų, likę gyvi iš liekanų pasistatė plaustą ir išplaukė į vakarus. Kiti liko, bet vėliau išplaukė keli metai iki Dilono atvykimo. Panašu, kad 1791 m. britų kapitonas Edvardas Edvardsas matė Vanikore pagalbos laužus, bet nutarė į salą neužsukti.

Paminklas Albi mieste

Atminimas[taisyti | redaguoti kodą]

1797 m. Paryžiuje buvo išleisti Laperūzo kelionės iki Kamčiatkos užrašai Voyage De La Pérouse Autour du Monde (4 tomai). Vėliau išleisti ir paskutiniai užrašai iš Australijos. Laperūzo muziejai veikia Sidnėjuje ir keliautojo gimtinėje Albi. Jo vardu buvo pavadinta keletas Prancūzijos laivų, kalnų, rifų, įlankų Karalienės Šarlotės salose, Naujojoje Zelandijoje, Tasmanijoje, Havajuose, Laperūzo sąsiauris tarp Hokaido ir Sachalino, krateris Mėnulyje.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Didžioji tarybinė enciklopedija, T. XIV (Куна—Ломами). – Maskva: Советская энциклопедия, 1973 Interaktyvi nuoroda: %D0%9B%D0%B0%D0%BF%D0%B5%D1%80%D1%83%D0%B7%20%D0%96%D0%B0%D0%BD%20%D0%A4%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%81%D1%83%D0%B0%20%D0%B4%D0%B5%20%D0%93%D0%B0%D0%BB%D0%BE.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.