Liudvikas Mykolas Pacas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas Mykolas Pacas
Gérard Ludwik Michał Pac.png
Pacai
Gozdava
Gozdava
Gimė: 1778 m. gegužės 19 d.
Strasbūras, Prancūzija
Mirė: 1835 m. rugpjūčio 6 d. (57 metai)
Izmiras, Turkija
Tėvas: Mykolas Pacas
Motina: Liudvika Tyzenhauzaitė
Sutuoktinis(-ė): Karolina Malachovska
Vaikai:

Luiza Liudvika Pacaitė

Žymūs apdovanojimai:
Order Virtuti Militari
Order Świętego Stanisława
Legia Honorowa
Dauspudos rūmų aprašymas

Liudvikas Mykolas Pacas (lenk. Ludwik Michał Pac; g. 1778 m. gegužės 19 d. Strasbūre, Prancūzijoje1835 m. rugpjūčio 6 d. Izmire, Osmanų imperijoje) – vienas iš 1831 m. sukilimo generolų, meno darbų kolekcionierius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Liudvikas Myklolas Pacas

Nuo jaunystės mokėsi Prancūzijos ir Anglijos mokyklose, studijavo Vilniaus universitete. 1797 m. paveldėjo didelį turtą iš savo giminaičio generolo Juzefo Paco. Po ATR padalijimų taip pat paveldėjo Dauspudos, Račkų ir Mazurkų kaimus Suvalkijoje, tuo metu priklausiusiems Prūsijos karalystei. Dalyvavo Napoleono karuose 1808 m. kovėsi Ispanijoje, 1809 m. Austrijoje, nuo 1812 m. Prancūzijos imperatoriaus adjutantas, generolas. Dalyvavo Napoleono žygyje į Maskvą.

Po amnestijos 1815 m. grįžo į Suvalkiją. Čia pradėjo šio krašto žemės ūkio ir kitų pramonės šakų modernizaciją. Kvietė ūkininkūs iš Vokietijos, Škotijos ir Anglijos, kad šie apmokytų vietinius gyventojus naujausių technologijų. Atvykėliai škotai įkūrė gyvenvietę pavadinimu Škocja ir atskirus palivarkus: Covenlock, New York (šiandien Pruska Velka), Longwood (Ludvinovas), Linton, Berwik (Koritkai) ir Bromfield (Juzefovas). Škotai mokė vietinius gyventojus kaip pereiti iš trilaukės žemdirbystės į sėjomainą, skatino auginti bulves ir laikytis jas kauburiuose, taip pat auginti veislinius arklius ir avis. Dauspudos kaime 1820-1827 m. jo užsakymu buvo pastatyti rūmai. Rūmus angliškos neogotikos stiliumi suprojektavo italų architektas Piotr Bosi. Statyba prasidėjo 1820 m., nuo 1823 m. rūmų architektu tapo kitas italas Henrikas Marconis. Apie prabangių rūmų savininkus žmonės sakydavo: Wart Pac pałaca, a pałac Paca., lietuviškas atitikmuo būtų Atitiko kirvis kotą. Panašiai žmonės sakydavo ir apie Pacų rūmus Vilniuje.

Aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Finansiškai rėmė kovotojus, pats kovėsi ir vadovavo sukilėliams. Ostrolenkos mūšyje 1831 m. gegužės 26 d. buvo sužeistas į ranką ir krūtinę. Po pralaimėto sukilimo emigravo į Prancūziją, vėliau Angliją, Italiją, Graikiją ir Osmanų imperiją. Emigracijoje bendradarbiavo su Adomu Jurgiu Čartoriskiu. Už nuopelnus karo lauke gavo Garbės legiono ordiną, Virtuti Militari ordiną, Šv. Stanislovo ordiną ir Bavarijos karo kryžiaus ordiną.

Liudvikas Mykolas Pacas buvo meno gerbėjas ir kolekcionierius. Didelė dalis jo meno darbų kolekcijos buvo sukaupta rūmuose Varšuvoje. Jo kolekcijoje buvo įvairių menininkų darbai, tai A. Hondiu, J. de Wet, S. del Piombo, E. van der Poel, D. Teniersow, C. Berchemow, W. van de Velde, I. van Ostade, P. Breughelow, P. Brueghl ir G. Ter Borchow. Didelė dalis šios kolekcijos dabar yra saugoma Nacionaliniame Varšuvos muziejuje, Nacionaliniame Gdansko muziejuje ir Katalonijos meno muziejuje. Vykstant sukilimui Liudvikas Pacas savo kolekciją atidavė saugoti universiteto profesoriui Antanui Blankovui, kuris šiuos paveikslus 1833-1835 m. išsiuntė per Dresdeną į Prancūziją. Po Liudviko Paco mirties 1835 m. ši kolekcija atiteko jo dukros Luizos vyrui Karoliui Otui Kniazevičiui. Apie XIX a. 7 dešimtmetį ši kolekcija iš Osmanų imperijos buvo vėl atvežta į Prancūzijoje esančius Sapiegų rūmus Biaritzo mieste. 1904 m. Liudviko Paco anūkas Leonas Sapiega pardavė dalį kolekcijos savo artimam giminaičiui Jokūbui Potockiui, kuris 1936 m. padovanojo šiuos darbus Varšuvos nacionalinio muziejaus parodai, bet prieš prasidedant karui jis šią kolekciją pervėžė į savo butą Paryžiuje. 1946 m. ši kolekcija buvo gražinta į Varšuvos nacionalinį muziejų.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Joanna Nowak, Władysław Zamoyski, o sprawę polską w Europie (1848-1868 m.), Poznań 2002 m., s. 32-33.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]