Brūkšniuotoji keramika
Brūkšniuotoji keramika – lipdyta keramika su grūsto granito priemaišomis molio masėje, brūkšniuotu paviršiumi. Priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai.
Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europoje brūkšniuotoji keramika atsirado ankstyvajame neolite. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje – pirmojo tūkstantmečio pradžioje iki m. e. ji plito Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose, vėliau – Vidurio Baltarusijoje, Lietuvos šiaurės vakaruose ir Užnemunėje.
Brūkšniuotoji keramika formavosi kaip naujas bronzos amžiaus reiškinys, veikiamas įvairių etnokultūrų. Nuo II a. – III a., kai pradėjo plisti grublėtoji keramika, brūkšniuotoji keramika ėmė nykti.
Technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brūkšniuota per dar neišdžiūvusio puodo paviršių braukiant žolės, šiaudų ar stagarų gniūžte, kartais naudotos specialios šukos. Skiriamos trys pagrindinės puodų formos:
- puodynės su S raidės pavidalo protiliuotomis sienelėmis (aukštis 17–29 cm, skersmuo 21–26 cm)
- statinaitės pavidalo puodai tiesiomis sienelėmis (aukštis 12–26 cm, skersmuo 10–24 cm)
- briaunoti puodai.
Ankstyvajai keramikai būdingas neryškus ir netvarkingas brūkšniavimas, ji neornamentuota. Vėlyvoji keramika (pirmojo tūkstantmečio pab. – I–II a.) ryškiai brūkšniuota, su briaunomis, ties briauna puošta gnaibymu, pirštų ar nagų įspaudais, įrėžimais, voleliais, antspaudėliais. Labiausiai paplitęs brūkšniuotosios keramikos ornamentas – gnaibymas. Gnaibyta trejopai: vertikaliai, horizontaliai ir banguotai.[1]
Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aleksiejus Luchtanas. Brūkšniuotoji keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 529 psl.