Verba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dailininko Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab.
Vilniaus krašto Verbos
Verba

Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės Kristų pasitiko su palmių šakelėmis, šaukdami: „Osana!“ Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių – labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis.
  • Drožlinės verbos – iš lazdynos, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
  • Žolinės verbos – supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo.
  • Popierinės verbos – supintos iš popierinių gėlių.
  • Aukštos verbos – tai 1-1,5 m. aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.

Papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ankstų rytą buvo skubama su verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį:

„Ne aš mušu – verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena Tegul linksmina kiekvieną“.

  • Verbų sekmadienį, po mišių, verbomis vieni kitus plakė ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Visi tikėjo, kad tuomet bus sveiki ir gražūs.
  • Vidurio Lietuvoje vargingiau gyvenantys žmonės verbų atnešdavo vienišiems žmonėms į namus – už tai gaudavo margučių.
  • Vakarų žemaičiai verbomis apkaišiodavo namų sienas – tikėta, kad šventintos verbos atneš laimę.
  • Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki.
  • Verbų šakelę įdėdavo ir į bičių avilį – kad neštų daugiau medaus.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]