Verba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Verba (nuo žodžio virbas) - tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m.
Turinys |
[taisyti] Reikšmė
Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės Kristų pasitiko su palmių šakelėmis, šaukdami: "Osana! " Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę - nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos.
[taisyti] Rūšys
- Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių - labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis.
- Drožlinės verbos - iš lazdynos, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
- Žolinės verbos - supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo.
- Popierinės verbos - supintos iš popierinių gėlių.
- Aukštos verbos - tai 1 - 1,5 m. aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.
[taisyti] Papročiai
- Ankstų rytą buvo skubama su verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį:
"Ne aš mušu - verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena Tegul linksmina kiekvieną".
- Verbų sekmadienį, po mišių, verbomis vieni kitus plakė ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Visi tikėjo, kad tuomet bus sveiki ir gražūs.
- Vidurio Lietuvoje vargingiau gyvenantys žmonės verbų atnešdavo vienišiems žmonėms į namus - už tai gaudavo margučių.
- Vakarų žemaičiai verbomis apkaišiodavo namų sienas - tikėta, kad šventintos verbos atneš laimę.
- Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki.
- Verbų šakelę įdėdavo ir į bičių avilį - kad neštų daugiau medaus.
