Kalvystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kalvis amatų šventėje
Klalvystės gaminiai Kaziuko mugėje 2009 m.

Kalvystė – vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir plienu, bet kalviai neretai dirbdavo ir su kitais metalais – bronza, žalvariu, variu ir kt.

Kalvis – žmogus, užsiimantis kalvyste. Specializuoti kalviai vadindavosi kitaip:

  • varkalys – dirbantis su variu
  • auksakalys – su brangiaisiais metalais (auksu, sidabru)
  • ginklakalys – gaminantis šaltuosius metalinius ginklus

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Auksas buvo pirmasis metalas, su kuriuo susipažino žmonės, ir pradėjo apdirbinėti. Patys seniausi dirbiniai buvo rasti Egipte. Jie buvo pagaminti prieš 8 tūkstančius metų. Žmonija taip pat naudojo ir grynuoliuose randamą sidabrą, varį bei meteoritinę geležį. Visi šie metalai buvo apdirbinėjami šaltu būdu, naudojant akmens įrankius.

Tikrasis metalo amžius prasidėjo žmonijai išmokus metalus apdirbti termiškai. Patiems seniausiems geležies gaminiams yra apie 4000 metų. Metalų apdirbimas išsivystė įvairiose Žemės rutulio vietovėse nepriklausomai viena nuo kitos. Mažosios Azijos, Indijos bei pietų Europos regionuose metalo rūdų lydymas bei terminis apdorojimas atsirado beveik vienu metu, prieš 3000 metų. Europoje ir Tolimųjų Rytų šalyse metalo amžius atėjo vėliau, po 500 metų.

Kalviai visose šalyse buvo gerbiami žmonės kai kuriose tautose prilyginami burtininkams. Ir nenuostabu – juk iš nieko – iš geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo sugebėdavo padaryti daug nuostabių daiktų.

Įdomu pastebėti, kad daugelyje pasaulio religijų vieninteliu „dirbančiu“ dievu būdavo „dievas – kalvis“. Pas graikus – Hefaistas, pas romėnus – Vulkanas, slaviškų tautų religijose – Svarogas.

Daugiau kaip prieš 1500 metų Indijos meistrai pagamino 6,5 tonos svorio, 7,3 metro aukščio, 41,6 cm skersmens metalinę koloną, kuri šiuo metu stovi vienoje iš sostinės gatvių. Nustatyta, kad ją sudaro beveik gryna geležis (99,72 %) su nedidelėmis sieros, fosforo priemaišomis.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvos kalviai, 2008: albumas (sud. Jolanta Kopač). – Klemiškė: Lietuvos kalvių sąjunga, 2008. – 250 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-924-00-5


Commons-logo.svg Vikiteka: Kalvystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka