Tekstilė (menas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gobelenas
Andų kultūros tekstilė

Tekstilė (lot. texere „austi“) – viena iš taikomosios dailės rūšių, menas arba amatas, kaip žaliavą naudojantis natūralų arba sintetinį pluoštą, iš kurių gaminami dekoratyviniai ar praktiškai pritaikomi dirbiniai. Šio meno gaminys irgi yra vadinamas tekstile.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Aprangos istorija.

Tekstilės menas susiformavo priešistoriniais laikais, kuomet žmogus išmoko išgauti natūralų pluoštą ir ilgainiui sukūrė tekstilei reikalingus įrankius: adatą, audimo stakles, virbalus ir kitus.

Priešistorinė tekstilė pirmiausia buvo skirta atlikti praktines funkcijas: t. y. naudojama kaip apranga ar būtiniausi namų apyvokos reikmenys. Yra manoma, kad žmogus galėjo pradėti rengtis paleolito laikais, maždaug prieš 100,000-500,000 metų[1]. Drabužių blusos išsivystė prieš maždaug 107 tūkst. metų.[2] Kadangi seniausi drabužiai buvo kailiniai, jie susiję su kailiadirbyste, o ne su tekstile. Pirmasis patvirtintas tekstilės pluoštas yra maždaug 36 tūkst. metų senumo lino pluoštas.[3] Seniausias žinomas audimo patvirtinimas yra iš 25 tūkst. pr. m. e., o seniausia patvirtinta adata rasta Prancūzijoje ir siejama su Soliutre kultūra (19-15 tūkst. m. pr. m. e.).

Susikūrus civilizacijoms, atsiradus valstybėms, tekstilės menas vystėsi dviem kryptimis. Viena kryptis, liaudies tekstilė, išlaikė praktinę funkciją ir pirmiausia buvo skirta aprangai ir namų apyvokai. Jos kūrėjai buvo neprofesionalai, o tekstilės gaminiai buvo gaminama daugiausia namų ūkio reikmėms. Dažniausiai tai buvo tam tikrai lyčiai priskiriama meno forma, tačiau skirtingose visuomenėse tas priskyrimas buvo kiek kitoks. Pvz., Europoje, Artimuosiuose Rytuose tekstile dažniausiai užsiiminėjo moterys, kai tuo tarpu kai kuriose Afrikos visuomenėse – vyrai. Tam tikrais atvejais vyrai ir moterys dalindavosi skirtingas tekstilės formas. Nepaisant praktinės paskirties, liaudies tekstilė išvystė sudėtingą ornamentavimą, ji neretai buvo skirta etninės grupės, klano identifikavimui, pasaulėžiūros perdavimui per simbolių sistemas.

Kita tekstilės vystymosi kryptis buvo vadinamoji profesionalioji tekstilė, atsiradusi sudėtingose visuomenėse. Profesionaliąją tekstilę kurdavo šios srities amatininkai, kurie kita veikla beveik nesiversdavo. Tokius tekstilės gaminius naudojo nedideli visuomenės sluoksniai: valdantieji, religinių apeigų dalyviai. Ši tekstilė išvystė ypač sudėtingas ir dekoratyvias formas, tarp kurių žinomiausi yra kilimai, gobelenai. Daugumoje Eurazijos civilizacijų ši rūšis nebuvo laikoma tikruoju menu, skirtingai nei architektūra, poezija ar tapyba, tačiau kai kuriose civilizacijose ji tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų. Pvz., Senovės Peru (Andų tekstilė), Afrikoje (pvz., Gvinėjos įlankos ar Sahelio tautų tekstilė) buvo svarbiausia meno rūšis, sulyginama pagal reikšmę su architektūra ir keramika.

XIX a. Mokslo ir technikos revoliucija nulėmė tekstilės transformacijas, kurių metu tekstilės gamyba automatizuota. Taip prasidėjo tekstilės pramonė. Ji labai paspartino gamybą, įgalino gaminti masinius dirbinius, tačiau praktiškai panaikino meninį tekstilės aspektą. Senosios tekstilės formos mūsų visuomenėje išliko kaip laisvalaikio užsiėmimas (rankdarbiai) arba trasformuojamos į modernaus meno formas.

Darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Verpimas
Audimo staklės
Gvatemalos audėja

Tekstilės menas susijęs su daugybe atskirų veiklų, tarp kurių išskiriamos šios:

  • Siūlų gamyba – paruošiamoji veikla, kurios metu iš natūralaus (augalinio, gyvulinio) ar sintetinio pluošto yra pagaminama tekstilės žaliava – siūlai. Čia naudojami tokie procesai, kaip šukavimas, verpimas, siūlų dažymas ir daugybė kitų. Priklausomai nuo šalies ir laikmečio, tekstilei gaminti naudojamos žaliavos buvo labai skirtingos:
  • Tekstilės gamyba – darbai, skirti siūlus sujungti tarpusavyje, siekiant gauti medžiagą.
    • Vėlimas – taikomas tik gyvuliniam pluoštui, ir nereikalingi siūlai. Pluoštas tiesiog suveliamas tarpusavyje, naudojant drėgmę ir kitas technikas, siekiant gauti vientisą tekstilės gaminį. Laikomas seniausia tekstilės forma.
    • Audimas – dažniausiai paplitęs, universaliausias tekstilės gamybos būdas, kuriam būtinos audimo staklės. Šiuo būdu siūlai supinami tarpusavyje. Pagaminta tekstilė vadinama audiniu.
    • Rišimas – ši technika gali būti naudojama rankiniu būdu rišant siūlus. Taip dažniausiai gaminami rištiniai kilimai.
    • Tinklo pynimas – naudojami specialūs įrankiai, kuriais tvirti siūlai surišami tarpusavyje, gaunant retą tekstilės gaminį – tinklą.
    • Mezgimas – palyginti vėlyva technika, kilusi Artimuosiuose Rytuose. Jai naudojami virbalai. Šiuo būdu pagaminta tekstilė vadinama mezginiu.
    • Kitos, smulkesnės ir lokaliai paplitusios rūšys, kaip nėrimas, frivoliavimas.
  • Dekoravimas gali būti atliekamas jau tekstilės gamybos procese (t. y. įaudžiant, įmezgant raštus), bet tekstilė gali būti dekoruojama ir po to. Svarbesnės dekoravimo rūšys yra šios:
    • Balinimas – tekstilės balinimas, naudojant chemines medžiagas ar šviesą.
    • Marginimas – tekstilės apdorojimas dažais, suteikiant jai norimą spalvą ar raštus. Kiekvienoje pasaulio šalyje buvo paplitę saviti pigmentai ir dažymo technikos, tarp kurių garsesnės yra batika, ikatas, dažymas vašku;
    • Siuvinėjimas – tekstilės apdorojimas siūlais, siekiant išgauti spalvinius ar reljefinius ornamentus;
    • Aplikacija – tekstilės apsiuvimas kitos tekstilės detalėmis;
    • Karoliukų siuvinėjimas – tekstilės paviršiaus apsiuvimas įvairiais karoliukais.
    • Kilpavimas – atliekamas specialia adata, tekstilės pagrindo paviršiuje siūlais padarant kilpeles;
    • Būdai, siekiant suteikti tekstilei pastovią formą: pvz., klostavimas ir japoniškas shibori.
  • Siuvimas – tekstilės detalių sujungimas tarpusavyje. Taip gaunami tekstilės dirbiniai: rūbai, namų apyvokos reikmenys ir pan. Ypatingesnės siuvimo technikos yra pamušimas, skiautiniai.

Funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinio tekstilės meno pavyzdys

Tekstilė yra viena plačiausiai pritaikomų meno formų. Nuo seniausių laikų ji buvo pritaikoma pirmiausiai žmogaus aprangai, kur naudojama drauge su kailiadirbystės ir pynimo technologijomis. Ji taip pat pradėta taikyti žmogaus buityje: iš tekstilės gali būti gaminami patys įvairiausi buities reikmenys: rankšluočiai, lovatiesės, užuolaidos, staltiesės, kilimai.

Kartu su praktinėmis funkcijomis vystėsi ir tekstilės dekoratyvinės/simbolinės funkcijos: ji padėjo išreikšti žmogaus statusą, perteikti estetinius jausmus, neretai ir komunikuoti per sudėtingą sutartinių simbolių sistemą. Ilgainiui susiformavo tekstilės formos, kurios neturėjo praktinės, o tik dekoratyvinę funkciją: pvz., kilimai ir gobelenai, naudoti kaip patalpų dekoracija.

Moderniaisiais laikais tekstilė transformavosi į sudėtingą meno formą (angl. Fiber art), siekiant tradicinėmis ir naujomis tekstilės priemonėmis perduoti tam tikrą „žinią“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Tekstilė (menas) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. The History of Clothing – How Did Specific Items of Clothing Develop? by Mary Bellis
  2. Stoneking, Mark. Erratum: Molecular Evolution of Pediculus humanus and the Origin of Clothing
  3. Balter M. (2009). Clothes Make the (Hu) Man. Science,325(5946):1329.