Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Lietuvos Respublikos įstaiga ar institucija

Pavadinimas	Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Įkurta	1933
Vadovas	Arūnas Gelūnas
Adresas	Didžioji g. 4, Vilnius

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – daugiausia ekspozicijų sostinėje ir pajūrio miestuose pristatantis nacionalinis meno muziejus, kaupiantis, saugantis, tiriantis, konservuojantis, restauruojantis ir populiarinantis nacionalinės svarbos dailės, meno ir kultūros istorijos muziejines vertybes. Steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Nuo 1995 m. muziejus priklauso Tarptautinei muziejų tarybai (ICOM).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailės muziejus pradėjo kurtis dar 1907 m. kaip visuomeninė institucija. Muziejaus gimimo metai yra 1941, kai iki tol veikęs Vilniaus miesto muziejus tapo Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi. Lietuvai atgavus Vilnių 1940 m. liepos 28 d. direktoriumi paskirto A. Valeškos iniciatyva Vilniaus miesto muziejaus rinkiniai iš apgriuvusių Oginskių rūmų perkelti į Rotušę, kuri muziejui perduota Vilniaus miesto burmistro nurodymu. Fondus sudarė kūriniai, paveldėti iš muziejaus, Lietuvių mokslo draugijos, įsigyti iš nacionalizuotų dvarų, įstaigų kolekcijų, supirkti iš privačių asmenų. 1941 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto muziejus buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi. Jo ekspozicijos lankytojus pakvietė 1941 m. balandžio 13 d. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis eksponatų buvo išvežta, sunaikinta arba sugadinta. Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944–1949 m., kai muziejui vadovavo profesorius Levas Karsavinas. 1967 m. šalia tuo metu buvusio Lietuvos dailės muziejaus centrinio pastato (Vilniaus rotušė, kurioje dabar veikia Menininkų rūmai) buvo pastatyti Dailės parodų rūmai, dab. Šiuolaikinio meno centras. Nuo 1966 metų muziejus vadinosi Lietuvos dailės muziejumi, o 2020 m. pavadinimą pakeitė į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų.^[1]

Muziejui priklausė:

1964–1992 m. – Teatro ir muzikos muziejus, dab. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

1975–1991 m. – Visų Šventųjų bažnyčia, kurioje veikė Liaudies meno muziejus

1978–1995 m. – Verkių dvaras su ekspozicija

1990–1997 m. – Renavo dvaras, dab. Mažeikių muziejaus padalinys

1995–1997 m. – Paežerių dvaras, dabar Vilkaviškio krašto muziejus

2000–2009 m. – Šiuolaikinės dailės informacijos centras, buvęs Soroso šiuolaikinio meno centras

2007–2009 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, dab. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Muziejus 1966–1970 m. leido tęstinį leidinį „Muziejai ir paminklai“, nuo 1996 m. leidžiamas „Lietuvos dailės muziejaus metraštis“.

Veikla ir fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus renka, saugo, tiria ir restauruoja kūrinius, rengia parodas, konferencijas, vykdo švietimo programas, leidžia katalogus ir leidinius apie dailę. Muziejaus rinkiniuose saugoma per 250 tūkst. vertingų artefaktų kolekcija. Vaizduojamosios dailės skyriuje yra tapybos, skulptūros, grafikos, fotografijos eksponatai. Taikomosios dailės skyriaus rinkiniuose – gintaro, keramikos, metalo, porceliano, stiklo, tekstilės, odos, baldų, numizmatikos, laikrodžių eksponatai. Liaudies meno skyriuje saugomi drabužių, audinių, kryžių, koplytėlių, tapybos, grafikos, baldų, medžio skulptūros eksponatai. Fondus sudaro XIV a. – XX a. antrosios pusės Lietuvos ir užsienio šalių vaizduojamosios, taikomosios dailės kolekcijos, lietuvių etnografijos ir archeologijos rinkiniai.