Terakota
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Terakota (it. terra cotta – degta žemė) – žemos degimo temperatūros, poringa, natūralios molio spalvos keramika. Kartais terakota gludinama, dengiama keraminiu laku arba spalvinama angobu. Terakota nuo seno naudojama buityje (pvz., lipdyti, žiesti indai), architektūroje (Mesopotamijos, Graikijos, etruskų, Vid. Azijos šalių pastatų puošyba). Kuriamos terakotinės skulptūros (etruskų, senovės graikų Tanagros skulptūrėlės, senovės Indijos, Kinijos statulėlės, šiais laikais smulkioji skulptūra, reljefai).[1]
1974 m. netoli Šensi provincijos sostinės Siano atrasta tūkstantinė terakotinių kareivėlių armija, saugojanti pirmojo imperatoriaus kapą.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Terakota. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 268 psl.
