Drobė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lininės drobės
Drobės gaminiai
Drobės audinys, rastas prie Mirties jūros
Drobės audimas

Drobė – dvinytis drobinio pynimo audinys iš ilgo linų pluošto arba pašukinių verpalų. Yra ir puslininė (medvilninė ir lininė) drobė, tik ji prastesnė.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal apdailą skiriama nebalinta, pusbaltė, dažyta ir marginta drobė.

Nebalinta (žalia), balinta ir dažyta bei marginta plona drobė tinka siūti vasariniams drabužiams. Iš jos siuvamos suknelės, kostiumėliai, vyriški marškiniai.

Balinta, storesnių lininių verpalų drobė skirta paklodėms, pašukinių verpalų drobė – portjeroms, takeliams, čiužiniams, palapinėms, vasarinės avalynės viršui.

Vertingiausia yra plonų siūlų tanki drobė. Siuviniai iš drobės stiprūs, gerai sugeria drėgmę, higieniški, laidūs šilumai, dailūs ir lengvai skalbiami, tačiau glamžūs ir sunkiai drapiruojami.

Pagal gamybos būdą drobė būna namų darbo ir pramoninė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausi paprasto ar drobinio pynimo audeklo radiniai yra iš neolito laikotarpio. Artimuosiuose Rytuose rasta linų pluošto, datuojamo 7160–6150 m. iki m. e., Europoje, prie dab. Šveicarijos ežerų – apie 4000–2000 m. iki m. e. Linai t.p. plito vidurinėje ir pietinėje Europos dalyje. Iki 1800 m. Vidurio ir Rytų Europoje drobė kaimuose austa palyginti mažai, labiau plito profesionalių amatininkų dirbiniai. XIX a. Vidurio ir Rytų Europoje audimo amatas išpopuliarėjo.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje drobė austa jau IIV a. Viduramžiais Lietuvos drobė buvo žinoma ir kitose Europos šalyse. XVIII a. Lietuvos dvarų profesionalūs audėjai (atkočiai) audė labai ploną, vadinamąją atkočinę drobę. Veikė Antano Tyzenhauzo manufaktūra Šiauliuose, XIX a. Oginskių – Strėvininkuose (netoli Aukštadvario), Zubovų – Joniškyje, K. Dombrovičiaus – Vilkijoje ir kitos. XVIII a. pab. – XIX a. pr. dėl atsilikusių technologijų lietuviška drobė neišlaikė konkurencijos su kitų Europos šalių audiniais.

Iki XIX a. pab. iš atkočinės drobės buvo siuvami nuometai, staltiesės, drobulės. Moterys daugiau drobės pradėjo austi po baudžiavos panaikinimo. Jos audė drobes marškiniams, patalynei, rankšluosčiams. Merginos nuo mažumės ausdavo pačios. Drobė buvo dovanojama dažniausiai per šeimos šventes (krikštynos, vestuvės). Per vestuves jaunoji dalydavo drobės stuomenis, tikėdamasi turtingo ir gero gyvenimo. Kraičio drobės rietimų skaičius rodė jaunamartės turtinę padėtį, drobės grožis – nagingumą. XX a. 3–4 dešimtmetyje Lietuva buvo stambi linų pluošto gamintoja Europoje, antra vieta po Lenkijos.

Pramoniniu būdu drobes audė bendrovės „Siūlas“ (Biržai) ir Kučinskis-Pabedinskai (Plungė). XX a. pab. – XXI a. pr. daugiausia drobę audė bendrovės „Linas“ (Panevėžys) ir „Linų audiniai“ (Plungė).[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • V. Savoniakaitė. Audiniai kaimo kultūroje. Vilnius, 1998
  • Petras Šalčius. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius, 1998.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Matukonis, Vida Savoniukaitė. Drobė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 148 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Drobė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka