Juozas Mikėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Mikėnas
Gimė: 1901 m. vasario 12 d.
Skardupio viensėdis, Aknystos valsčius
Mirė: 1964 m. spalio 24 d. (63 metai)
Vilnius
Veikla: skulptorius
Organizacijos: Lietuvos dailės institutas
Pareigos: profesorius
Žymūs studentai: Gediminas Jokūbonis
Juozas Kėdainis
Kazimieras Kisielis
Konstantinas Bogdanas
Žymūs apdovanojimai:

TSRS liaudies dailininkas
Stalino premija
LTSR valstybinė premija

Commons-logo.svg Vikiteka: Juozas MikėnasVikiteka
Juozo Mikėno antkapis Antakalnio kapinėse
Pergalė. Memorialas 1200 gvardiečių Kaliningrade
Besimokantis jaunimas. Žaliasis tiltas Vilniuje

Juozas Mikėnas (1901 m. vasario 12 d. Skardupio viensėdis, Aknystos valsčius, Latvija1964 m. spalio 24 d. Vilnius. Palaidotas Antakalnio kapinėse.) – vienas žymiausių lietuvių skulptorių, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Sesuo Akvilė Mikėnaitė, brolis Jonas Mikėnas, duktė Rima Mikėnaitė. 1920 m. mokėsi Piešimo kursuose Kaune pas Justiną Vienožinskį, 19221926 m. Kauno meno mokykloje pas Kajetoną Sklėrių, 19261927 m. Paryžiuje lankė A. Lhoto ir M. Šuchajevo (vadinamoji Rusų akademija) studijas. 19271931 m. studijavo Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje ir Juliano akademijoje.

19311940 m. Kauno meno mokyklos, 19401941 m. Vilniaus dailės mokyklos, 19411943 m. ir 19441945 m. Vilniaus dailės akademijos, 19451946 m. Vilniaus dailės instituto, 19461951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto, 19511964 m. Lietuvos dailės instituto dėstytojas. 19461961 m. Skulptūros katedros vedėjas, nuo 1946 m. profesorius. 1955 m. TSRS dailės akademijos narys korespondentas.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1928 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Paryžius, Maskva); individualios parodos: Vilnius – 1962 m., 1971 m., 1976 m., 1991 m., Maskva – 1962 m., Kaunas – 1976 m. 19321934 m. dalyvavo grupuotės „Ars“ veikloje, sukūrė pirmosios parodos plakatą.

Reikšmingiausia kūrybos sritis – skulptūra. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė skulptūrų („Draugo portretas“ 1928 m., „Jūreivio galva“ 1930 m.), kurioms būdingas dokumentiškumas, modeliuotės tikslumas. Vėlesnėse išryškėjo konstruktyvumas, formų geometriškumas; vienose („Mergaitė“, „Viktoras Vizgirda“, abu 1932 m.) ryškūs postkubizmo, archaizacijos bruožai, kitose („Vyro galva“ 1935 m.) – įvairi formų sintezė, stilizacijos elementai.

Lyrizmas, poetiškumas, polinkis į monumentalumą išryškėjo ketvirto dešimtmečio antrosios pusės skulptorius kompozicijose („Vaikas su balandžiu“ 1935 m., „Vincukas“ 1938 m., „Mergina laukuose“ 1939 m., reljefai „Moteris su grebliu“ 1936 m.) ir portretuose („Žmona“ 1936 m., „Moteris“ 1938 m.).

Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų pasaulinėms parodoms – Paryžiaus („Rūpintojėlis“ 1937 m., parodos Didysis prizas; dekoratyvinis bareljefas) ir Niujorko („Lietuva“ 1939 m.), joms būdinga rimtis, apibendrintos aptakios formos.

Penktojo–šeštojo dešimtmečio skulptūros dinamiškesnės, jose atsirado patoso: skulptūrinės grupės „Besimokantis jaunimas“ ant Žaliojo tilto Vilniuje (su J. Kėdainiu, 1952 m.), skulptūros „Marytė Melnikaitė“ (1955 m., Zarasai, dabar Grūto parke, Druskininkai), „Petras Cvirka“ (1959 m., Vilnius).

Kamerinėms skulptūroms būdingas dinamiškas siluetas ir linijų ritmas (reljefai „Šokis“ 1946 m., „Motinystė“, „Žvejai“, abu 1946 m.), portretuose išryškinti žmogaus psichologiniai („Rima“ 1955 m., „Jaunosios pianistės portretas“ 1958 m.), etniniai bruožai („Valstietė“ 1957 m., „Žvejas, žvejo duktė ir aš“ 1961 m., „Dzūkas ir anūkas“ 1964 m.). Monumentalumas, proporcijų harmonija, kompaktiškas siluetas, vidinė rimtis ir dama su aplinka būdinga vėlyvosioms skulptūroms: „Taika“ (1960 m.), „Mūsų saulė“ (1962 m.), „Pirmosios kregždės“ (sukurta 1964 m., išdidinta kopija 1987 m. pastatyta šalia Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje). Sukūrė mozaikų („Jaunuolio galva“, „Mergaitės galva“ apie 1931 m. „Darbininkas“ 1934 m.), iliustravo knygų (Petras Cvirka. Kasdienės istorijos, Kazys Boruta. Mediniai stebuklai, abi 1938 m.), nuliejo akvarelių („Prie jūros“ 1956 m., „Palanga“, „Nida“, abi 1958 m., „Prie ežero“ 1961 m.), sukūrė piešinių (daugiausia aktų, „Leda“, iki 1939 m.). Jo kūryba turėjo įtakos lietuvių skulptūros raidai. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.[1]

Žinomiausi darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Mokiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp daugelio mokinių buvo ypač žinomų skulptorių: Gediminas Jokūbonis, Juozas Kėdainis, Kazimieras Kisielis, Konstantinas Bogdanas.

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Juozas Mikėnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 84 psl.