Ius domicilli

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ius domicilli (lot. ius domicilli, gyvenamosios vietos teisė) - pilietybės įgijimas natūralizacijos (pilietybės suteikimo užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės) būdu.

Ius domicilli principas paprastai yra pagrįstas sėslumo cenzu (nepertraukiamai pragyventu laikotarpiu šalyje). Dėl šios priežasties pilietybę ius domicilli būdu gali įgyti asmuo, kuris joje gyvena tam tikrą tos šalies pilietybės įstatyme reglamentuotą laikotarpį, bet nėra su ta šalimi susijęs kokiu nors specialiu statusu (pavyzdžiui, gimęs toje šalyje, susijęs su tos šalies piliečiais giminystės ryšiais, turintis tos šalies pabėgėlio statusą ir t. t.) Šiuo atveju lojalumas valstybei yra nustatomas pagal asmens sėslumo cenzą joje bei savanoriškai pareikštą norą tapti tos valstybės piliečiu.

Pilietybės įgijimo ius domicilli būdu sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Remiantis ius domicilli, pilietybės teisės ir pareigos yra suteikiamos ne kilmės pagrindu, o pagal šalies pilietybės įstatyme reglamentuotas natūralizacijos sąlygas. Pilietybės įgijimo ius domicilli (natūralizacijos) būdu sąlygos apima:

  • amžiaus limitą;
  • sėslumo cenzą šalyje;
  • sąlygą prarasti anksčiau turėtą pilietybę;
  • asmens norą integruotis šalyje;
  • nuolatinio pragyvenimo šaltinio turėjimą;
  • šalies kalbos mokėjimą;
  • šalies istorijos mokėjimą;
  • šalies konstitucijos mokėjimą;

Minimalus amžius, norint įgyti pilietybę ius domicilli būdu yra 18 metų. Sėslumo cenzas, norint įgyti pilietybę ius domicilli būdu Europos sąjungos šalyse svyruoja nuo 3 iki 10 metų. Asmuo, norintis įgyti pilietybę ius domicilli būdu privalo atsisakyti anksčiau turėtos pilietybės. Išskirtiniais atvejais (kai šalis neleidžia atsisakyti savo pilietybės arba, kai asmuo turi pabėgėlio statusą) natūralizuojantis leidžiama išlaikyti savo pradinę pilietybę. Asmuo pilietybę ius domicilli būdu gali įgyti tik tada, jei jis nebuvo teistas už tyčinį ar bendro pobūdžio nusikaltimą ir turi atitinkamas pajamas, kuriomis galėtų remti šalį. Asmuo, norintis įgyti pilietybę ius domicilli būdu turi laikyti tos šalies kalbos mokėjimo testą raštu (Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje ir Ispanijoje kalbos mokėjimo įgūdžiai paprastai yra patikrinami oficialaus interviu, kurį prižiūri natūralizacijos komisija, metu). Asmuo, norintis, įgyti pilietybę ius domicilli būdu taip pat turi laikyti šalies istorijos mokėjimo testą (Pavyzdžiui, Graikijoje istorijos ir kalbos mokėjimo žinios yra patikrinamos oficialaus interviu, kurį prižiūri natūralizacijos komisija, metu). Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje) asmuo, norintis įgyti pilietybę ius domicilli būdu privalo laikyti šalies konstitucijos pagrindų egzaminą.

Pilietybės įgijimo ius domicilli būdu skirtumai[taisyti | redaguoti kodą]

Vienos valstybės vykdo labai griežtą pilietybės įgijimo ius domicilli būdu (natūralizacijos) politiką, o kitos - laisvesnę. Pavyzdžiui, Šveicarijoje, Vokietijoje natūralizacija yra suprantama kaip nedažna kai kuriems individams teikiama privilegija. Šiose šalyse natūralizacijos procedūra yra ilga ir sudėtinga, o kiekvienas pilietybės įgijimo prašymas yra kruopščiai ištiriamas. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Prancūzijoje yra vykdoma žymiai liberalesnė pilietybės įgijimo ius domicilli būdu (natūralizacijos) politika. Šios šalys traktuoja imigrantus kaip būsimus piliečius, kurie pilietybę gali įgyti jus domicili būdu, todėl jose natūralizacijos procedūra yra paprasta, o daugumos pilietybės įgijimo prašymų tikrinimas yra paviršutiniškas.

Vokietija ir Prancūzija

Ius domicilli (natūralizacijos) modeliai Prancūzijoje ir Vokietijoje yra labai skirtingi. Prancūzijoje pilietybės įgijimas ius domicilli būdu yra žymiai liberalesnis nei Vokietijoje. Asmenys, norintys įgyti Vokietijos pilietybę ius domicilli būdu, paprastai turi Vokietijos teritorijoje gyventi ne trumpiau nei 10 metų, o asmenys, norintys tuo pačiu būdu įgyti Prancūzijos pilietybę, turi Prancūzijos teritorijoje gyventi tik 5 metus. Be to, kandidatai, norintys įgyti pilietybę ius domicilli būdu Vokietijoje, paprastai privalo atsisakyti savo pradinės pilietybės, o Prancūzijoje to gali ir nedaryti.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Ius domicilli (natūralizacija) - pagrindinis būdas, kuriuo remiantis Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja užsienio valstybės piliečiai arba asmenys be pilietybės (apatridai). Pagal LR pilietybės įstatymo 12 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė ius domicilli būdu gali būti suteikta asmeniui, jeigu jis to prašo, sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (moka kalbėti ir skaityti lietuviškai);

  • turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius 10 metų;
  • turi nuolatinę darbo vietą arbą nuolatinį pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
  • išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
  • yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Asmuo, prašantis suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę turi atitikti absoliučiai visas Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytas sąlygas. Jeigu bent viena iš aukščiau išvardintų sąlygų nėra patenkinama, Lietuvos Respublikos pilietybė asmeniui ius domicilli būdu negali būti suteikiama.

Sėslumo cenzas[taisyti | redaguoti kodą]

Sėslumo cenzas, reikalingas norint įgyti pilietybę ius domicilli būdu:


Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Rainer Bauböck, Eva Ersbol, Kees Groenendijk, Harald Waldrauch. Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European countries|Volume 1: comparative analyses, Amsterdam university press, 2006 m.
  • Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-1990 metais. Vilnius, 2002 m.
  • Rogers Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vilnius, 1998 m.
  • Odmalm Pontus. Migration policies and political participation: inclusion or intrusion in western Europe. Jungtinė Karalystė, 2005 m.
  • Rosemory Sales. Understanding immigration and refugee policy: contradictions and continuities. Jungtinė Karalystė, 2007 m.
  • Marc Mojé Howard. Variation in dual citizenship policies in the countries of the EU. International Migration Review 39.3, 2005 m.