Gyvenamoji vieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gyvenamoji vieta (teisėje) – teritorijos dalis, kurią žmogus laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta .

Vaiko gyvenamoji vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartais nėra akivaizdu, kur ir su kuo turėtų gyventi vaikai. Taip būna vaiko tėvams nutraukus santuoką ar apsisprendus gyventi skyriumi (separacija). Ta pati problema iškyla, jei santuoka pripažįstama negaliojančia arba tėvai apskritai nėra susituokę. Jei tėvai dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvai negali susitarti patys, tai sprendžia teismas. Spręsdamas jis privalo vadovautis vaiko interesais. Lietuvoje oficialiai siūloma atkreipti dėmesį, jog ikimokyklinio amžiaus vaikui gali būti geriau su motina ir jog vaiko interesų neretai neatitinka įvairių religinių sektų propaguojamos apeigos ir gyvenimo būdas [4]. Į paties vaiko norus atsižvelgiama tik tada, jei jis teismui pasirodo pakankamai tam subrendęs (skirtingai nuo kai kurių kitų šalių, griežta amžiaus riba Lietuvoje nenustatyta). Rusijos teismų praktikoje vaiko gyvenamoji vieta 90 % atvejų nustatoma kartu su motina.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000 09 29, Nr.:82
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992 11 30, Nr.:33-1014
  3. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija // Valstybės žinios, 1995 07 21, Nr.:60-1501
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, http://ovada.tic.lt/lat/paieska.aspx Archyvuota kopija 2006-04-28 iš Wayback Machine projekto. A2–35
  5. Melli M. S. Toward a Restructuring of Custody Decision – making at Divorce: an Alternative Approach to the Best Inerests of the Child // Eekalaar J. Sarcevic P. (eds.) Parenthood in Modern Society. – London: Martinus Nijhoff Publishers, 1993. P.32
  6. Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos teisėje. Daktaro disertacija. 2004. P. 94
  7. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Alma litera, 2004
  8. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3016
  9. Camp and Bourimi v. Netherlands // Appl. No. 00028369/95
  10. Hoffmann v. Austria // Appl. No. 00012875/87
  11. Антокольская, Мария Вадимовна. Семейное право : учебник, Москва : Юристъ, 2001
  12. Bürgerliches Gesetzbuch, Artikel Nr. 1671, München: Beck, 1997