Formulė 1

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Auto Racing Chequered.svg Formulė 1
F1 logo.svg
Kategorija Atvirų ratų automobiliai
Šalys/regionas tarptautinis
Pirmas sezonas 1950 m.
Komandų sk. 11
Lenktynininkų sk. 22
Varikliai Cosworth, Scuderia Ferrari, Mercedes-Benz, Renault
Čempionas Jungtinė Karalystė Lewis Hamilton
Komanda čemp. Vokietija Mercedes
Oficiali svetainė www.formula1.com
Formula one pictogram.png Dabartinis sezonas
Portal
Vikisritis: Formulė 1
Šalys, kuriose vyksta (žalia sp.), vyko (ruda sp.) ar numatoma surengti (geltona sp.) F1 lenktynes

Formulė 1 (sutrumpintai F1) – automobilių sporto lenktynės, organizuojamos Tarptautinės Automobilininkų Federacijos FIA (pranc. Fédération Internationale de l'Automobile) ir laikomos automobilių sporto viršūne. Oficialus pavadinimas – FIA Formulės Vienas Pasaulio Čempionatas (angl. FIA Formula One World Championship). Tai – brangiausia sporto šaka pasaulyje, savo istoriją skaičiuojanti nuo 1950-ųjų. Pirmuoju asmeninės įskaitos čempionu tapo italas Giuseppe Farina, o pirmoji komanda, iškovojusi konstruktorių taurę (įsteigtą 1958 m.) – Vanwall ekipa. Sėkmingiausias F1 pilotas, kuriam priklauso beveik visi rekordai – vokietis Michaelis Schumacheris, tarp ekipų išsiskiria italų Ferrari (tai vienintelė komanda, lenktyniaujanti nuo pat pirmojo 1950-ųjų m. sezono) komanda.

Dabartiniai Formulės 1 čempionai yra Mercedes ekipa ir jos lenktynininkas britas Lewis Hamilton. Jam tai buvo antras čempiono titulas po 2008 m.

Formulės 1 automobiliai dažnai vaizdžiai vadinami bolidais. Tai nėra automobilinis terminas (žr. bolidas) ir daugumoje pasaulio kalbų jis nėra vartojamas Formulės 1 automobiliams vadinti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Michaelis Schumacheris 1991 m. bando Jordan 191 automobilį.
Fernando Alonso 2005 m. JAV GP kvalifikacijos metu.

Formulės 1 istorijos ištakos prasideda nuo Europos Grand Prix čempionato, kuris buvo rengiamas nuo trečiojo XX a. dešimtmečio. Po II pasaulinio karo 1946 m. buvo parengtos bendros Formulės 1 taisyklės, kurios leido po kelerių metų 1950 m. surengti pirmąjį Formulės 1 čempionatą. Būtent taip pavadintas čempionatas reiškė patį konkurencingiausią ir pažangiausią FIA rengiamą čempionatą.

Pirmąjį 1950 m. čempionatą laimėjo italas Giuseppe Farina su Alfa Romeo, kai jis sugebėjo nugalėti savo komandos draugą Juan Manuel Fangio. Pastarasis čempionatą laimėjo 1951, 1954, 1955, 1956 ir 1957 m. Porą kartų Fangio pralaimėjo Alberto Ascari su Ferrari. Taip pat tuo metu puikiai lentyniavo ir Stirlingas Mossas, tačiau jam niekaip nesisekė laimėti čempionato. Iki šiol jis vadinamas geriausiu pilotu, niekad nelaimėjusiu Formulės 1 čempionato. Tuo tarpu Fangio ilgą laiką buvo laikomas geriausiu Formulės 1 pilotu. Šiuo periodu čempionatus laimėjo komandos, remiamos didžiųjų automobilių gamintojų – Ferrari, Maserati, Alfa Romeo ir Mercedes-Benz.

Technologinis kilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis didesnis technologijų patobulinimas įvyko 7-jame dešimtmetyje. Cooper kompanija pristatė savo F-1 automobilius, kuriuose varikliai buvo montuojami automobilio viduryje. 1961 m. visi F-1 automobiliai perėjo prie tokių technologijų. Kitais metais Lotus komanda pristatė automobilį su aliuminine pakaba ir smailėjančiu galu. Tai buvo vienas didžiausių patobulinimų nuo variklių vietos pakeitimo. 1968 m. ta pati kompanija ant savo automobilių patalpino Imperial Tobacco reklamą ir taip pradėjo Formulės 1 komercializacijos procesą.

1970-ųjų pradžioje Bernie Ecclestone pertvarkė Formulės 1 valdymą. Jis pats daug investavo savo lėšų į Formulę 1, o vėliau jau iš jos pradėjo gauti pajamas. 1971 m. jis įsigijo Brabham komandą ir tapo Formulės 1 konstruktorių asociacijos nariu, o 1978 m. jos prezidentu.

1979 m. kilo didelis dviejų svarbių organizacijų – FOCA (Formulės 1 konstruktorių asociacijos) ir FISA (tarptautinės automobilių sporto federacijos). To pasekoje buvo atšauktos kelios lenktynės, o padangų gamintoja Goodyear pagrasino paliksianti Formulės 1 čempionatą, jei konfliktas nebus išspręstas.

1981 m. sausio 19 d. Ecclestone suorganizavo abiejų šalių susitikimą Paryžiuje Konkordo rūmuose. Po beveik 13 valandų trukusių derybų buvo pasirašyta pirmoji Konkordo sutartis. Ji garantavo techninį čempionato stabilumą, įvairius finansinius, politinius klausimus, taisyklių stabilumą, komandų lenktyniavimą lenktynėse ir pan.

Didysis ketvertas[taisyti | redaguoti kodą]

Ferrari, McLaren, Renault (buvusi Benetton) ir Williams ekipos, vadinamasis „Didysis ketvertas“, laimėjo visas lenktynes 1984 m. Nuo 1990 m. Tuo metu prasidėjo milžiniškas Formulės 1 technologijų kilimas, tuo pačiu pasidarė labai brangu dalyvauti čempionate. Nuo tų metų net 28 komandos pasitraukė iš Formulės 1. Tai paskatino buvusį Jordan ekipos savininką Eddie Jordaną pasakyti, jog privačių ekipų laikai jau baigėsi.

M. Schumacherio ir Ferrari era[taisyti | redaguoti kodą]

Michaelis Schumacheris ir Ferrari laimėjo penkis pilotų ir keturis komandinius čempionatus tarp 1999 m. ir 2004 m. sezonų. Schumacheris pagerino daugumą rekordų ir pasiekimų.

Renault iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

M. Schumacherio era baigėsi 2005 m. rugsėjo 25 d., kai naujuoju ir jauniausiu čempionu tapo Fernando Alonso. Tą patį su Renault ispanas padarė ir kitais metais. Nors likus porai lenktynių iki sezono pabaigos vokietis sugebėjo panaikinti deficitą iki ispano, Japonijos GP patirtas variklio gedimas (vos antras pasitraukimas sezone) visiškai sumažino šansus Michaeliui kovoti su Fernandu dėl čempiono titulo. Michaelis Schumacheris pasitraukė iš Formulės 1 po 2006 m. sezono (po 16 metų Formulėje 1), o Fernnado Alonso antrą kartą iš eilės tapo Formulės 1 čempionu.

Era po M. Schumacherio[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. į pergalių kelią sugrįžo britų McLaren ekipa. Jos gretose tą sezoną buvo naujausias čempionas ispanas F. Alonso ir naujokas Formulėje 1 – britas Lewis Hamiltonas. Pastarasis visus nustebino savo puikiais rezultatais – pirmose savo 9-iose lenktynėse jis finišavo ant podiumo. Vėliau sezonui įsibėgėjus F. Alonso santykiai su komanda paaštrėjo – manoma dėl to, kad jis reikalavo išskirtinių teisių, kaip esamas čempionas prieš naujoką komandoje. Abu britų ekipos nariai turėjo šansų kovoti dėl čempiono titulo, tačiau L. Hamiltono klaida Kinijos GP ir techninis gedimas Brazilijos GP į abiejų McLaren ekipos lenktynininkų kovą leido įsivelti Ferrari atstovavusiam suomiui Kimi Räikkönenui. Per dvejas lenktynes suomis sugebėjo panaikinti 17 taškų deficitą ir vos 1 tašku aplenkti abu McLaren lenktynininkus kovoje dėl čempiono titulo.

Scuderia Ferrari ekipa taip pat laimėjo konstruktorių taurę, kai McLaren buvo diskvalifikuoti iš čempionato įskaitos dėl šnipinėjimo skandalo.

2008 m. dėl čempionato trofėjų vėl kovojo Ferrari ir McLaren komandos. Tiesa, šis sezonas buvo konkurencingesnis, nes trejas lenktynes sugebėjo laimėti kitos ekipos. Paskutinėse lenktynėse Brazilijoje vyko dramatiška kova dėl čempiono titulo tarp Felipes Massos ir L. Hamiltono. Nors lenktynes laimėjo brazilas, paskutiniame posūkyje L. Hamiltonas sugebėjo aplenkti Timo Glocką ir užėmęs penktąją vietą vos 1 taško persvara prieš brazilą tapti Formulės 1 čempionu. Taip jis tapo jauniausiu Formulės 1 čempionu istorijoje.

Naujos taisyklės Formulėje 1[taisyti | redaguoti kodą]

Savo debiutiniame sezone 2009 m. Brawn GP tapo čempione

2009 m. sezonas tapo staigmena visiems. Dėl įtemptų kovų 2008 m. tiek McLaren, tiek Ferrari nesugebėjo paruošti naujoms taisyklėms pritaikytų ir greitų automobilių, o šia situacija pasinaudojo dvi ekipos – Red Bull Racing ir naujai sukurta (perpirkus iš Formulės 1 pasitraukusią Honda ekipą) Brawn GP. Jos sugebėjo pasinaudoti naujų taisyklių ypatybėmis ir paruošti sezonui puikius automobilius.

Per pirmas 8 sezono lenktynes pergales dalijosi tik šios dvi ekipos. Tiesa, Red Bull nugalėjo tik vieneriose iš jų. Visas septynias pirmų 8 sezono lenktynių Brawn GP pergales pelnė britas Jensonas Buttonas. Iš viso Brawn GP komandos nariai (J. Button ir Rubensas Barrichello) pelnė 8 pergales ir 15 kartų lipo ant podiumo. Surinkusi 172 taškus Brawn GP ekipa nesunkiai tapo čempione. Antroje vietoje liko Red Bull, kurios nariai (Sebastianas Vettelis ir Markas Webberis) pelnę 6 pergales ir net 16 kartų lipę ant podiumo surinko 153,5 taškus. Dėl trečios vietos bendroje įskaitoje kovojo McLaren ir Ferrari. Dėl sėkmingesnio antrojo lenktynininko Heikki Kovalaineno pasirodymo britų ekipa italus aplenkė vos 1 tašku. Ferrari sezono viduryje netikėtai kilo problemų ieškant antrojo piloto. Vengrijos kvalifikacijoje rimtą avariją patyrus F. Massai, Ferrari niekaip nerado tinkamos jo pamainos viso likusio sezono metu. Iš pradžių brazilą pakeitė ekipos lenktynininkas bandytojas Luca Badoeris, tačiau po kelių nesėkmingų lenktynių jį pakeitė Force India atstovaujantis italas Giancarlo Fisichella. Tačiau ir jam per vias lenktynes nepavyko pelnyti nei vieno taško. Tad italų ekipoje taškus rinko tik Kimi Raikkonenas.

Nauji čempionai[taisyti | redaguoti kodą]

2013 m. triumfavęs vokietis S. Vettel tapo jauniausiu keturis kartus F-1 čempionu

61-as 2010 metų Formulės 1 sezonas prasidėjo dideliais pakitimais – čempionė Brawn GP buvo nupirkta Mercedes kompanijos ir pervadinta į Mercedes GP. Nepaisant to, kad iš šios ekipos pasitraukė čempionas J. Buttonas, perėjęs į McLaren, Mercedes GP sugebėjo į Formulės 1 čempionatą sugrąžinti Michaelį Schumacherį. Jo komandos draugu buvo paskirtas kitas vokietis Nico Rosbergas. Šiame sezone debiutavo kelios naujos ekipos – Virgin Racing, Lotus Racing ir Hispania Racing Team.

Dėl čempionų titulų kovojo trys ekipos – Red Bull, McLaren ir Ferrari. Red Bull buvo sitpresni ir net 14 kartų nugalėjo kvalifikacijose. Titulą austrų ekipa laimėjo jau priešpaskutinėse lenktynėse Brazilijoje. Įnirtingesnė kova vyko dėl asmeninio čempiono titulo. Iki pas paskutinių sezono lenktynių Abu Dabyje matematinių galimybių tapti čempionu turėjo keturi lenktynininkai – S. Vettel, F. Alonso, M. Webber ir L. Hamilton. Palankiai susiklosčius lenktynėms ir pelnius pergalę čempionu tapo vokietis S. Vettel. Jis tapo jauniausiu Formulės 1 čempionu istorijoje (23 metai).

2012 m. sezonas tapo įvairesnis už ankstesnius – pirmą kartą sporto istorijoje pirmas 7 lenktynes nugalėjo septyni skirtingi lenktynininkai. Taip pat sezone dalyvavo 6 F-1 čempionai – Michael Schumacher, Fernando Alonso, Kimi Raikkonen, Jenson Button, Lewis Hamilton ir Sebastian Vettel.

Sezono pabaigoje dėl čempiono titulo kovojo S. Vettel ir F. Alonso. Paskutinėse lenktynėse Brazilijoje 6 vietoje finišavęs vokietis išlaikė persvarą prieš F. Alonso ir tapo jauniausiu tris kartus F-1 čempionu. Konstruktorių čempione trečią kartą iš eilės tapo austrų Red Bull.

2013 metais tęsėsi Red Bull ir S. Vettel dominavimas. Vokietis per 19 lenktynių pelnė 13 pergalių, 9 iš jų iš eilės antroje sezono pusėje. Jis tapo jauniausiu keturis kartus Formulės-1 čempionu. Antras likęs ispanas F. Alonso pelnė tik 2 pergales bei finišavo 9 kartus ant podiumo. Po šio sezono su Formule-1 atsisveikino australas Mark Webber.

Naujų variklių era[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 2014 m. sezono buvo pakeistos techninės ir sportinės taisyklės. Didžiausias pasikeitimas – nauji aplinkai draugiškesni ir taupesni 1,6 L turbo V6 varikliai.[1] Be naujų variklių bus pakeista ir iki tol naudota KERS sistema – naujoji sistema leis pridėti 160 papildomų arklio galių 33 s laikotarpiui. Taip pat komandos galės naudoti papildomas elektronines stabdžių sistemas galiniams ratams dėl padidėjusios ERS energijos.

Prie šių naujovių didelę įtaką daro kuro sąnaudų lenktynėms ribojimas – 100 kg vienoms lenktynėms ir ribota 100 kg kuro srovė per valandą.

Taškų skyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekvieną sezoną sudaro nustatytas skaičius etapų, vadinamų Grand Prix. Sezono pabaigoje čempionais asmeninėje ir komandinėje įskaitose nugalėtojais tampa daugiausiai taškų surinkę pilotai bei komandos. Iki 2010 m. sezono buvo nusistovėjusi taškų skaičiavimo sistema, kuomet nugalėjęs pilotas gauna 10 taškų, antroji vieta vertinama 8, trečioji 6, ketvirtoji 5, penktoji 4, šeštoji 3, septintoji 2 ir aštuntoji 1 tašku. Tačiau 2009 m. gruodžio 10 dieną Formulės 1 komisija patvirtino naują taškų skyrimo tvarką, nes sezone startavo net 13 ekipų. Taškai skiriami pirmiems 10 finišavusiems lenktynininkams – 1 vieta – 25 taškai, 2 vieta – 18, 3 vieta – 15, 4 vieta – 12, 5 vieta – 10, 6 vieta – 8, 7 vieta – 6, 8 vieta – 4, 9 vieta – 2, 10 vieta – 1.[2]

Komandą sudaro du pilotai; nuo 2010 m. sezono lenktynėse dalyvauja dvylika komandų. Lenktynėse pilotai startuoja pagal kvalifikacinėse varžybose parodytus rezultatus[3].

Nuo 2014 m. sezono paskutinėse lenktynėse gauti taškai yra dvigubinami, taigi už pergalę lenktynininkas gauna 50 taškų.[4]

Lenktynių savaitgalio formatas[taisyti | redaguoti kodą]

Laisvosios treniruotės[taisyti | redaguoti kodą]

Laisvosios treniruotės suskirstytos į tris sesijas. Pirmosios dvi vyksta penktadienį (išskyrus Monako etapą, kuomet treniruotės vyksta ketvirtadienį), o trečioji – šeštadienį, prieš kvalifikaciją. Treniruočių metu pilotai susipažįsta su trasa, komandos parengia automobilį lenktynėms.

Kvalifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Jarno Trulli sustojimų boksuose metu

Kvalifikacinės varžybos nustato lenktynininkų starto pozicijas lenktynėse. Jų laimėtojas laimi pole poziciją. Kvalifikacija vyksta šeštadienį.[5]

  • Pirmoji sesija. Trunka 18 minučių. Pilotai gali įveikti tiek ratų, kiek nori su bet kokiu kuro kiekiu. Paprastai lyderiai stengiasi išvažiuoti į trasą sesijos pabaigoje, tuo tarpu vidutiniokai bei autsaideriai stengiasi apvažiuoti kuo daugiau ratų. Sesijos pabaigoje šeši lėčiausi pilotai priversti pasitraukti ir lenktynėse užima 17-22 vietas imtinai, o pirmieji šešiolika lenktynininkų patenka į antrąją dalį.
  • 7-ių minučių pertrauka.
  • Antroji sesija. Trunka 15 minučių. Dalyvauja šešiolika greičiausių pilotų. Vėlgi nėra ribojamas ratų skaičius bei neatsižvelgiama į kuro kiekį. Šeši lėčiausi pilotai sesijos pabaigoje pasidalina 11-16 vietas imtinai, dešimt greičiausiųjų patenka į paskutinę kvalifikacijos dalį.
  • 8-ių minučių pertrauka.
  • Trečioji sesija. Trunka 12 minučių. Paskutinėje sesijoje dalyvauja dešimt greičiausių pilotų. Čia pilotai startuoja su tam tikru kuro kiekiu, kuris, pasibaigus kvalifikacijai, nebegalės būti pakeistas komandos noru – lenktynes pilotai pradės bakuose turėdami tiek kuro, kiek jo liks pasibaigus kvalifikacijai. Pilotai gali įveikti tiek ratų, kiek nori. Greičiausias pilotas iškovoja Pole poziciją, likę lenktynininkai pasidalina pozicijas starto dešimtuke. Nuo 2014 m. sezono trečiajai kvalifikacijos daliai yra skiriamos papildomos padangos, su kuriomis lenktynininkai važiuoja tik šios kvalifikacijos dalyje. Lenktynėse jie turi startuoti su antroje dalyje naudotomis padangomis.[6]

Pasibaigus kvalifikacijai, visi automobiliai atvyksta į uždarą parką, vadinamą Parc fermé, kuriame lieka iki lenktynių. Mechanikams neleidžiama reguliuoti automobilio, tiesa, galimi sparnų atakos kampų, oro slėgio padangose ir kiti smulkūs pakeitimai. Teisėjams paskelbus apie oro sąlygų pasikeitimą, leidžiama pakeisti padangas[7].

Lenktynės[taisyti | redaguoti kodą]

Lenktynės 2005 m. Indianapolyje

Dažniausiai lenktynės prasideda 14:00 val. vietos laiku, tačiau pasitaiko išimčių etapams už Europos ribų. Jų startas nukeliamas kiek vėlesniam laikui, kad Europos fanai turėtų patogesnį laiką lenktynių stebėjimui. Visos lenktynės vyksta sekmadieniais. Lenktynių distanciją sudaro tam tikras ratų skaičius, kuris sudaro daugiau nei 305 km, tačiau Monako trasoje dėl ypač mažo vidutinio greičio lenktynės tęsiasi 78 ratus (apie 260 km). Lenktynės taip pat negali užsitęsti daugiau kaip 4 val. (kartu su sustabdymu). Susikloščius tokiai situacijai, lenktynės stabdomos. Jei per šį laiką pilotai nespėjo įveikti 75 % numatytos distancijos, jie gauna tik pusę taškų normos (pvz., nugalėtojas tegauna 12,5 tšk.).

Iki lenktynių starto likus 30 min. pilotai gali išvažiuoti iš boksų ir užimti starto vietas. Pilotai taip pat gali apvažiuoti ratą ir vėl sugrįžti į boksus, jei pastebėjo gedimą, nusprendė pakeisti lenktynių strategiją ar pan. Likus 15 min. boksai uždaromi, o likus 10 min. starto rikiuotėje gali likti tik komandų mechanikai. Iki starto likus vienai minutei starto ir finišo tiesiojoje lieka tik automobiliai, jų varikliai turi būti užvesti. Likus penkiolikai sekundžių starto rikiuotėje negali būti nei vieno žmogaus. Už bet kurį pažeidimą pilotai gali būti nubausti nustūmimu į starto rikiuotės galą ar kita bauda[8]. Užsidegus žaliems šviesoforo signalams pilotai pajuda į apšilimo ratą. Jo pabaigoje lenktynininkai vėl sustoja į savo vietas ir, teisėjams įsitikinus, jog visi stovi savo vietose, užsidega penki raudoni šviesoforo signalai. Jiems užgesus skelbiamas lenktynių startas.

Lenktynės gali būti sustabdytos, jei įvyksta rimta avarija, smarkiai pablogėja oro sąlygos ar susikloščius kitoms. teisėjų nuomone, pavojingoms situacijoms. Tokiu atveju rodomos raudonos vėliavos. Lenktynės taip pat gali būti pristabdytos į trasą išvažiavus Saugos Automobiliui (angl. Safety Car), tačiau esant tokiai situacijai lenktynių laikas bei distancija toliau skaičiuojasi. Trasoje esant Saugos Automobiliui pilotai negali vienas kito lenkti, o lenktynių tempą diktuoja Saugos Automobilis.

Lenktynių metu komandos pakeičia padangas, esant reikalui remontuoja atsiradusius pažeidimus ar gedimus aptarnavimo zonoje, vadinamuose boksuose. Čia ribojamas greitis (leistina riba 100 km/val). Neretai sustojimų boksuose metu lenktynininkai aplenkia vienas kitą, o sustojimų skaičius ir laikas vaidina didelę reikšmę pasirinktai komandos strategijai lenktynėse.[9] Iki 2009 m. sezono pabaigos techninio aptarnavimo zonoje buvo leidžiamas ir kuro atsargų papildymas. Nuo 2010 m. tai yra uždrausta.

Lenktynių direktorius[taisyti | redaguoti kodą]

F-1 lenktynių direktorius (2012 m. Charlie Whiting) yra atsakingas už pagrindinius lenktynių aspektus. Jis rūpinasi Formulės 1 komandų logistika kiekviename etape, visų automobilių tikrinimu Parc fermé prieš lenktynes, tvirtinant FIA taisykles, reguliuojant starto šviesoforo šviesas. Kaip vienas vadovaujamų asmenų, jis dažniausia padeda spręsti įvairius ginčus tarp komandų ir lenktynininkų. Lenktynių direktorius skiria įvairias nuobaudas lenktynių metu ar po jų.

Pagrindinės taisyklės[taisyti | redaguoti kodą]

Formulės 1 automobiliai privalo atitikti griežtas FIA numatytas taisykles. Kiekvieno etapo metu jie yra tikrinami FIA specialistų; esant net menkiausiems neatitikimams komandos privalo pritaikyti automobilius, kad šie atitiktų taisykles, jos gali būti nubaustos už pažeidimus.

Pakaba[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekviena komanda pati gamina savo automobilio pakabą arba perka ją iš kito gamintojo. Abu komandos automobiliai privalo būti identiški. Pakabos pagrindą sudaro anglies pluoštas; jis vertinamas dėl gero atsparumo smūgiams bei nedidelio svorio. Automobilio pagrindą sudaro vadinamasis monokokas – sudėtingos formos darinys, kurį sudaro piloto kabina, automobilio nosis, šoniniai skydai, variklio bei pavarų dėžės, sparnų tvirtinimo elementai. Prie monokoko tvirtinami visi už jo ribų esantys komponentai. Kokpito tvirtumą griežtai reguliuoja FIA – jis turi išlaikyti smūgio testus. Komandai modifikavus monokoką, testai turi būti pakartoti.

Variklis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal FIA taisykles, visos komandos privalo naudoti keturtakčius 8-ių cilindrų vidaus degimo variklius, kurių darbinis tūris neviršyja 2400 cm³. Taip pat ribojami variklio apsisukimai – jie negali viršyti 18000 aps/min. Per vieną sezoną pilotas negali viršyti nustatyto variklių limito, t. y. 8 variklių. Jei naudojamas variklis kuris viršija limitą, pilotas baudžiamas 10-ies starto pozicijų bauda. F1 automobilių variklius, kaip ir pakabas, komandos gaminasi pačios arba perka iš kitų gamintojų.

Padangos[taisyti | redaguoti kodą]

Į Formulę 1 2009 m. grįžo „Slick“ tipo padangos
Pagrindinis straipsnis: Formulės 1 padangos

Iki 2011 m. sezono Formulėje 1 visas komandas aptarnavo vienintelis padangų gamintojas, japonų firma Bridgestone. Į kiekvieną etapą Bridgestone atveža po du padangų tipus (minkštesnį ir kietesnį). Taip pat pristatomos ir šlapiam orui skirtos padangos. Nuo 2009 m. sezono Formulėje 1 naudojamos „slick“ tipo padangos be griovelių. Minkštesnės sudėties padangų šonas yra nudažomas spalvota juosta, jog žiūrovams būtų lengviau atskirti, kokias padangas naudoja pilotas. Lenktynių metu kiekvienas pilotas turi bent kartą važiuoti abejais padangų tipais. Nuo 2011 m. sezono Bridgestone kompaniją Formulėje 1 pakeitė italų gamintojas Pirelli.

Elektronika[taisyti | redaguoti kodą]

F1 automobiliuose esti daug elektroninių mazgų. Kiekvienas pilotas turi radijo ryšį su komanda, automobilis nuolat siunčia telemetrijos duomenis į boksus, elektronika valdo variklio nustatymus ir t. t. Nuo 2008-ųjų smarkiai apribota elektronikos įtaka automobilio valdymui. Uždrausta Traukos Kontrolė (angl. Traction Control), stabdymas varikliu, o FIA kartu su McLaren specialistais sukūrė standartinę elektronikos sistemą, kurią naudoja visos komandos. Taip pat uždrausta automatinė starto kontrolė.

Stabdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

F1 automobliai turi 278 mm diametro ir 28 mm storio anglies pluošto stabdžių diskus, leidžiančius 300 km/val greičiu lekiančiam automobiliui visiškai sustoti vos per tris su puse sekundės. Tokio stabdymo metu pilotą veikia 6G perkrova. Stabdymo metu stabdžiai labai smarkiai įkaista – galima plika akimi įžiūrėti, kaip jie įkaista iki raudonumo. Stabdžius komandoms gamina trys gamintojai: „Whilst Hitco“, „Brembo“ ir „Carbon Industry“.

Saugumas[taisyti | redaguoti kodą]

Lenktynių maršalai praneša apie pavojų trasoje.
Saugos automobilis veda Felipe Massa 2006 m. Brazilijos GP

Po 1994 m. Imolos trasoje vykusių lenktynių, kurių metu žuvo brazilas Ayrtonas Senna ir austras Rolandas Ratzenbergeris, smarkiai susirūpinta automobilių bei trasų saugumu – renovuoti kai kurie trasų posūkiai, platintos saugos zonos posūkiuose, atitolintos tribūnos. F1 automobilių saugumui taip pat taikomi nauji standartai. Automobilio monokokas privalo atlaikyti smūgio testą, piloto kabinos šonai turi apsaugoti piloto šalmą nuo šoninių smūgių, pats pilotas avarijos atveju turi per penkias sekundes išlipti iš automobilio. Automobilio ratus saugo lynai, kurie neleidžia po smūgio ratams nulėkti į tribūnas arba sužeisti paties piloto.

Formulėje 1 tam tikru laiku (kai įvyko didelė avarija, ant trasos yra automobilio nuolaužų ar kitų šiukšlių) į trasą išvažiuoja saugos automobilis. Jis važiuoja visų automobilių priekyje ir juos lydi tam tikru saugiu greičiu. Pagal taisykles niekas negali jo lenkti, išskyrus, kai trasa būna pakankamai saugi, saugos automobilį gali aplenkti ratu atsilikę sportininkai. Nuo 1996 m. sezono visoms lenktynėms saugos automobilius pristato Mercedes-Benz kompanija. 2010 m. vasario 26 d. Mercedes pristatė naują saugos automobilio versiją SLS AMG.[10] Šis modelis tapo galingiausiu saugos automobiliu per visą sporto istoriją – jo 6,3 l V8 variklio galia sieks net 571 AG, o 100 km/val. greitį mašina pasieks vos per 3,8 sek. Į trasą išvažiavus saugos automobiliui bet kokie lenkimai ir važiavimai į techninio aptarnavimo zoną yra uždrausti. Tik visiems pilotams grįžus į savo vietas (susigrąžinus prarastus ratus) techninio aptarnavimo zona vėl atidaroma, tuomet į ją pilotai gali užvažiuoti. Likus ratui iki saugos automobilio pasitraukimo, jis užgesina oranžines šviesas ant savo stogo. Kirtus starto finišo liniją pilotai vėl gali lenktyniauti kaip įprastai. Saugos automobilį kiekvienose lenktynėse vairuoja buvęs DTM serijos lenktynininkas Berndas Maylanderis.

Trasos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Formulės 1 trasos

Formulės 1 varžybos vyksta tik F1 standartus atitinkančiose trasose. Keli čempionato etapai vyksta tam pritaikytose miesto gatvėse. Didelis dėmesys skiriamas saugumui, trasos taip pat turi būti tinkamo ilgio, neturėti pernelyg ilgų tiesiųjų ir pan., reikalinga aukštus reikalavimus atitinkanti infrastruktūra. Lenktynių savaitgalio metu trasą aplanko šimtas tūkstančių ar net daugiau sirgalių.

Formulės 1 valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Už Formulės 1 populiarinimą bei rūpinimąsi visomis komercinėmis teisėmis yra atsakinga Formulės 1 administracija (amg. Formula One Group). Ši grupė priklauso Džersyje įsikūrusiai kompanijai „Delta Topco“ (70% komercinių teisių) ir JAV bankui JPMorgan Chase (kuris turi apie 20% teisių). Likusios akcijos priklauso Bernie Ecclestone ir jo šeimai bei jų įkurtoms smulkioms finansinėms įmonėms.

Formulės 1 grupės dukterinės įmonės yra „Formula One Management“ (FOM), „Formula One Administration“ (FOA) ir „Formula One Licensing BV“.

2011 m. visas komercines teises Formulės 1 administracija perleido savo dukterinei įmonei „Formula One World Championship Ltd“ (FOWC). Ji derasi dėl kontraktų sąlygų su lenktynių rengėjais, organizuoja TV transliacijų kontraktus ir gauna visas licencijavimo pajamas iš Formulės 1 ženklų naudojimo. Tuo tarpu „Formula One Licensing BV“ (Olandijoje registruota kompanija) yra dukterinė „Formula One Group“ įmonė, kuri valdo visas teises susijusias su Formulės 1 ženklais – logotipu, žodžiais „Formula 1“, „Formula One“, „F1“ ir vaizdo klipu, pasirodančiu TV transliacijose prieš kiekvienas lenktynes.

Visas šias grupes valdo FOM kompanija. Būtent ji suformuoja sezono tvarkaraštį, apmoka komandoms tenkančią dalį (50% nuo TV transliacijų pajamų) ir piniginius prizus po sezono. FOM taip pat aprūpina komandas visa reikiama įranga ir personalu joms keliaujant į lenktynes, vykstančias ne Europoje.[11]

Formulės 1 komandos dėl visų gaunamų lėšų ir kitų klausimų su FIA ir FOTA pasirašo Konkordo sutartį. Dabar galiojanti sutartis buvo pasirašyta 2009 m.

Finansinė Formulės 1 pusė[taisyti | redaguoti kodą]

Formulės 1 verslas yra pelningas visoms pusėms. Televizijos kanalai moka pinigus, kad galėtų rodyti Formulę 1, tuo tarpu Formulės 1 komandos gauna dalį šių pajamų bei uždirba iš reklamos ant automobilių.

Pastatyti naują Formulės 1 trasą kainuoja šimtus milijonų JAV dolerių, o pastatyti gatvių trasą, kuri būna tik laikina, kainuoja žymiai mažiau. Tačiau nuolatinės trasos gali surengti įvairaus pobūdžio lenktynes ir renginius visus metus, tad tai greitai atsiperka. Šanchajaus trasos pastatymas kainavo 300 milijonų dolerių, o atsipirkimą organizatoriai planuoja 2014 m. Palyginimui Turkijoje esanti Stambulo trasa kainavo 150 milijonų dolerių.

Deja, bet ne visos trasos atsiperka – tarkim 2007 m. Australijos GP patyrė 32 milijonus JAV dolerių nuostolių.

2007 m. kovą žurnalas F1 Racing paskelbė kasmetinę Formulės 1 ekipų finansinę ataskaitą. Ji parodė, jog 2006 m. sezone visos ekipos kartu išleido 2,9 milijardo dolerių. Išlaidos pasiskirstė šitaip: Toyota – 418,5 milijono, Ferrari – 406,5 m., McLaren – 402 m., Honda – 380,5 m., BMW-Sauber – 355 m., Renault – 324 m., Red Bull – 252 m., Williams – 195,5 m., Midland F1/Spyker-MF1 – 120 m., Toro Rosso – 75 m., o Super Aguri 57 m.

2010 m. pabaigoje McLaren paskelbė, kad 2009 metais jos pelnas siekė 50,1 milijoną svarų sterlingų. Prieš metus šis rodiklis siekė vos 5,9 milijonu svarų sterlingų. Papildomai prie pajamų iš rėmėjų padidėjo ir išmoka iš Bernio Ecclestono, kuris valdo komercines Formulės 1 teises. Dėka naujos „Concordo“ sutarties, premija padidėjo nuo 139 milijonų iki 175 milijonų svarų sterlingų už metus.[12]

Po 2011 m. sezono paskirsčius Formulės 1 prizinį fondą komandoms, daugiausiai gavo Scuderia Ferrari – 104,6 mln. JAV dolerių. Čempione tapusi Red Bull Racing ekipa gavo 93,1 mln. JAV dolerių, o McLaren – 84,8 mln. „Formulės-1“ prizinį fondą sudaro pajamos, gautos iš mokesčių už teisę rengti lenktynes, televizijos transliacijas bei reklamą trasose.[13]

Formulės 1 akcijos[taisyti | redaguoti kodą]

2012 m. intensyvėjo kalbos apie planus išplatinti akcijų biržose Formulės 1 akcijas. Visas sportas bankininkų vertinamas apie 10 milijardų JAV dolerių.[14]

Televizija[taisyti | redaguoti kodą]

Formulės 1 lenktynės yra transliuojamos (tiesiogiai ar įrašytos) beveik visose pasaulio šalyse ir sutraukia milžiniškus kiekius žiūrovų. Pavyzdžiui, kiekvienas 2008 m. sezono lenktynes vidutiniškai žiūrėdavo po 600 milijonus žiūrovų visame pasaulyje.[15] Bendras žiūrovų skaičius 2001 m. sezone sudarė 54 milijardus 200-uose šalių.[16]

Pirmoji spalvota TV lenktynių transliacija įvyko 1967 m. Vokietijos GP metu. 2011 m. sezone lenktynių transliacijos pradėtos HD formatu.

2013 m. bendras šių lenktynių žiūrovų skaičius palyginus su 2012 m. sumažėjo 50 milijonų – iš viso lenktynes sezono metu stebėjo 450 milijonų žiūrovų.[17]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka