Atliekų tvarkymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atliekų tvarkymas – paprastai nuo žmogaus veiklos atlikusių medžiagų (atliekų) surinkimas, pervežimas, apdirbimas, perdirbimas ar pašalinimas dėl sveikatos, estetinių ir kitų priežasčių. Per paskutiniuosius dešimtmečius didesnis dėmesys taip pat skiriamas pastangoms sumažinti atliekų poveikį gamtai ir natūraliai aplinkai.

Atliekų tvarkymas apima kietąsias, skystąsias ir dujines medžiagas, kurioms taikomi skirtingi tvarkymo būdai ir metodai.

Atliekų tvarkymas pasauliniu ir regioniniu mastu skiriasi, priklausomai nuo valstybių ekonominio išsivystymo lygio, regiono urbanizacijos lygio bei vietovės pobūdžio (gyvenvietė, pramoninis ar komercinis rajonas).

Pagrindinės sąvokos[taisyti | redaguoti kodą]

Atliekų tvarkyme naudojamų sąvokų yra daug, čia pateikiamos plačiausiai vartojamos.

Atliekų hierarchija[taisyti | redaguoti kodą]

Atliekų tvarkymo principų hierarchija

Atliekų (tvarkymo principų) hierarchija klasifikuoja pasirenkamas atliekų tvarkymo strategijas taikant esminį atliekų minimizavimo kriterijų. Pagrindinės strategijos yra atliekų mažinimas, pakartotinis panaudojimas bei perdirbimas (angl. "3 R's": reduce, reuse, recycle). Šios hierarchijos pagrindinis tikslas yra išgauti maksimalią naudą iš produktų ir minimalų atliekų kiekį.

Išplėsta gamintojų atsakomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Išplėsta gamintojų atsakomybė (angl. extended producer responsibility) yra strategija, skirta aplinkos sąnaudų, siejamų su produktų gyvavimo ciklu, integravimui į tų produktų rinkos kainą. Tokiu būdu gamintojams, importuotojams ar pardavėjams priskiriama finansinė ar fizinė atsakomybė už produkcijos galimą poveikį aplinkai po pardavimo, Lietuvoje tai vadinama - gamintojų ir importuotojų atsakomybės principu.

„Teršėjas moka“ principas[taisyti | redaguoti kodą]

Taikant šį principą, apmokestinama pramoninė ar komercinė veikla, prisidedanti prie aplinkos taršos. „Teršėjas moka“ principas taikomas ir kitose srityse, tuo tarpu atliekų tvarkyme paprastai reiškia, kad objektai, kurių veikloje išskiriamos atliekos, moka numatytus mokesčius už atliekų pašalinimą.

Atliekų surinkimo metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Figūra iš atliekų (rato)

Atliekų surinkimo metodai įvairiose valstybėse ir regionuose skiriasi, kai kur, ypatingai mažiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, atliekų surinkimo sistemos apskritai nėra.

Viena dažniausiai taikomų surinkimo sistemų yra kai atliekas namų ūkiai, bendrijos bei įmonės kaupia specialiuose konteineriuose ar dėžėse, kurios reguliariai (pvz., kas savaitę) ištuštinamos ir išvežamos atliekų surinkimui skirtais sunkvežimiais. Kai kur Europoje bei kitose pasaulio dalyse naudojama Envac atliekų surinkimo sistema, kai atliekos susiurbiamos požeminiais kanalais. Kai kuriose nuo miestų nutolusiose vietovėse gyventojai turi patys pristatyti atliekas į surinkimo centrus.

Atliekų tvarkymo metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Kokie atliekų tvarkymo metodai taikomi, priklauso nuo atliekų pobūdžio, aplinkinių žemių panaudojimo bei prieinamo žemės ploto. Pavyzdžiui, Australijoje, kurioje bendras gyventojų tankis yra santykinai mažas, atliekos daugiausiai šalinamos sąvartynuose, tuo tarpu Japonija pagal plotą yra mažesnė šalis su didesniu gyventojų tankiu, todėl šioje valstybėje labiau įprasta atliekas deginti, nes nepakanka ploto sąvartynams.

Sąvartynai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiukšlių suspaudimo sunkvežimis Australijos sąvartyne
Pagrindinis straipsnis - Sąvartynas.

Sąvartynai yra vienas iš tradicinių ir daugelyje šalių labiausiai naudojamų atliekų šalinimo metodų. Praeityje, sąvartynai dažnai būdavo įrengiami nebenaudojamose kasyklose, pvz., karjeruose. Gerai suorganizuotas ir prižiūrimas sąvartynas yra palyginus nebrangus ir higieniškas būdas pašalinti atliekas. Senesni, netinkamai suorganizuoti ar prižiūrimi sąvartynai turi nepageidaujamos įtakos aplinkai: vėjo pernešamos šiukšlės, kenkėjų (pelių, žiurkių) ir parazitų pritraukimas, kenksmingų cheminių medžiagų susimaišiusių su lietaus vandeniu nutekėjimas, galintis užteršti požeminį bei paviršiaus vandenis. Taip pat anaerobiniams mikroorganizmams skaidant organines atliekas, susidaro sąvartyno dujos (daugiausiai metanas bei anglies dvideginis), kurios gali sukelti nemalonų kvapą, pakenkti augalijai ir taip pat yra šiltnamio dujos.

Šiuolaikiniuose sąvartynuose taikomos priemonės sulaikyti nutekėjimą, pvz., paviršius padengiamas molio ar plastikiniu sluoksniu. Atliekos paprastai suspaudžiamos, kad būtų didesnis tankumas, kas suteikia sąvartynui stabilumo, bei uždengiamos nuo kenkėjų ir vėjo. Daugeliui sąvartynų, juos uždarius, įtaisoma dujų surinkimo sistema, dujos išpumpuojamos per vamzdžius ir sudeginamos ar panaudojamos generuojant elektros energiją. Šių dujų sudeginimas laikomas priimtinesniu variantu nei tiesiog paleidimas į atmosferą, nes metanas yra stipresnės šiltnamio dujos nei anglies dioksidas.

Neretai sąvartynų įrengimui priešinasi gretimų vietovių savininkai ir gyventojai, todėl tokiose vietovėse dažnai atliekų išvežimas būna brangesnis, nes vežama tolesniu atstumu arba taikomi kiti atliekų šalinimo metodai. Dėl šios priežasties, taip pat dėl pastebimo visuomeninio vartojimo tendencijų didėjimo, ieškoma būdų sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį. Prie šių būdų priskiriami mokesčiai, atliekų perdirbimas, vertimas energija, mažiau medžiagos sunaudojančių produktų kūrimas, ir atsakomybės už produktų atliekų šalinimą pasidalijimas su gamintojais. Šią sritį plačiau nagrinėja industrinė ekologija.

Pasak kai kurių ateities studijų tyrinėtojų, įmanoma, kad ateityje, kai kuriems ištekliams mažėjant, dabartiniai sąvartynai taps kasyklomis.

Deginimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis - Pramoninis deginimas

Taikant šį metodą, atliekos pašalinamos deginant jas aukštoje temperatūroje. Toks ir kiti su aukšta temperatūra susiję metodai vadinami terminiu apdirbimu. Atliekos paverčiamos šiluma, dujų emisijomis bei pelenais. Kiti terminio apdorojimo metodai yra pirolizė bei dujinimas.

Sąvoka "energija iš atliekų" (angl. WtE - waste-to-energy arba EfW - energy-from-waste) taikoma jėgainėms, kuriose iš atliekų deginimo gaunama energija (garai ir/arba elektra).

Deginimo metodas ypač populiarus valstybėse su ribotu žemės plotu. Švedija laikoma šios praktikos lydere per paskutinius 20 metų, kiti pavyzdžiai - Japonija, Danija.

Deginimas gali būti atliekamas tiek individualiu, tiek pramoniniu mastu. Laikomas praktišku metodu pašalinti tam tikras sveikatai pavojingas atliekas, pvz., biologines medicinines atliekas, nors tuo pačiu vertinamas prieštaringai kaip skatinantis taršą dujinėmis emisijomis.

Žaliavų išgavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai palyginus nesena koncepcija, pagal kurią atliekos gali būti traktuojamos kaip žaliavos. Atliekos gali būti perdirbamos į antrines žaliavas, arba jų šilumos kiekis panaudojamas energijos gavybai; tam tinkamos technologijos vis dar tobulinamos ir vystomos. Tokia praktika pasaulyje vis populiarėja, ypač didmiesčių regionuose, kur nepakanka vietos sąvartynams. Kita priežastis - pripažinimas, kad vien atliekų pašalinimas nėra tvarus metodas ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu bei daugumos pirminių žaliavų ištekliai yra riboti.

Kai kuriose ekonomiškai besivystančiose šalyse žaliavų išgavimas dideliais mastais vyksta neoficialioje formoje, kai gyventojai patys pertikrina sąvartynus ir pan. sukauptas atliekas, ieškodami daiktų, kuriuos gali parduoti ar patys pasinaudoti. Kai kuriose valstybėse tokia praktika nuima didelį darbo krūvį nuo atliekų tvarkymo institucijų, todėl būta bandymų ją integruoti į oficialias atliekų tvarkymo sistemas. Ši praktika yra palyginus pigi ir padeda sumažinti skurdą, tačiau kelia grėsmę ja užsiimančių žmonių sveikatai, dėl pavojaus užsikrėsti ar apsinuodyti, todėl išsivysčiusiose šalyse nelaikoma tinkama.

Perdirbimas[taisyti | redaguoti kodą]

Perdirbimas - tai procesai, leidžiantys pakartotinai panaudoti perdirbtas atliekas. Didžiąją jų dalį sudaro pakuočių atliekos. Žinomiausias to įgyvendinimo būdas - atliekų rūšiavimas pagal medžiagas, iš kurių jos pagamintos. Surūšiuotos atliekos surenkamos iš gyventojų (dažniausiai taikoma konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema) ir įstaigų, arba pristatomos į atitinkamus centrus, ir vėliau atitinkamai apdorotos panaudojamos naujų produktų gamyboje. Naudojama ir specialiai rūšiavimui pritaikyta įranga.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse dažniausiai perdirbama: aliumininės gėrimų skardinės, plienas, maisto ir purškiamų medžiagų indai, HDPE ir PET buteliai, stikliniai buteliai ir stiklainiai, kartonas, laikraščiai, žurnalai. Perdirbami taip pat ir kiti plastikai (PVC, LDPE, PP, PS). Visi išvardinti produktai paprastai sudaryti iš vienos medžiagos, dėl ko juos santykinai lengva perdirbti. Sudėtingesnių produktų, pvz., kompiuterių, elektroninės įrangos, perdirbimas yra sunkesnis bei brangesnis, nes reikalingas jų išardymas ir t. t.

Dėl perdirbimui skirtų atliekų rūšiavimo ir surinkimo sąnaudų, šių medžiagų kaina panaši arba net didesnė nei pirminių žaliavų. Dauguma dabartinių ekonomikų nepilnai arba išvis neapskaito žalos ar naudos aplinkai, nors šiuo požiūriu perdirbtų medžiagų panaudojimas pranašesnis už pirminių žaliavų išgavimą dėl to, kad reikalauja žymiai mažiau energijos, vandens ir kitų išteklių sąnaudų. Pvz., perdirbus 1000 kg aliumininių skardinių, būtų sutaupyta apie 5000 kg iškasamo boksito bei išvengiama šiltnamio dujų emisijų, atitinkančių 15,7 tonas anglies dioksido.[1]

Šalyse, kur atliekų rūšiavimas yra įstatymiškai privalomas, dažnai dėl nežinojimo ar neigiamo nusistatymo gyventojai tai atlieka ne pagal reikalavimus, kas apsunkina tolimesnį perdirbimo procesą (įsimaišius pašalinėms medžiagoms - pvz, skardinės su maisto liekanomis arba aliejumi išteptas popierius - gali būti užkimšta ar sustabdyta perdirbimo sistema; kartais netinkamai išrūšiuotas atliekas tenka tiesiog išmesti). Neretai po gyventojų išrūšiavimo atliekos turi būti pakartotinai perrūšiuojamos.

Atliekų perrūšiavimas taip atliekamas naudojant specialią įrangą, kai visa atliekų srovė susmulkinama iki panašaus dydžio smulkių dalelių, iš kurių magnetine transporterio juosta pašalinamos geležies turinčios medžiagos, o cikloniniais separatoriais dalelės išskirstomos pagal mases. Toliau, panaudojant rentgeno spindulius (pagal tai, kaip medžiagos juos sugeria), galima atskirti stiklą bei įvairius metalus. Likusi atliekų masė, sudaryta daugiausiai iš plastiko, popieriaus ir kitų organinių medžiagų liekanų, paprastai deginama arba pirolizuojama.

Biologinis perdirbimas[taisyti | redaguoti kodą]

Organinėms atliekoms, tokioms kaip augalinės liekanos, maisto atliekos, popieriniai produktai, vis plačiau taikomi biologinio perdirbimo metodai, kur medžiagos skaidomos mikroorganizmų. Biologinio perdirbimo metodų įvairovė yra didelė. Skiriami aerobinis (kompostavimas, procesui reikalingas deguonis) ir anaerobinis (aplinkoje be deguonies) skaidymas, gali būti derinami abu metodai. Likusi organinė masė gali būti panaudojama kaip mulčius ar kitiems agronomijos bei žemėtvarkos tikslams.

Pirolizė ir dujinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirolizė ir dujinimas (gazifikacija) yra panašūs terminio apdorojimo metodai, kurių metu atliekos yra kaitinamos aukštoje temperatūroje, su ribotu deguonies kiekiu, paprastai uždarame inde ir taikant aukštą slėgį. Šie metodai yra efektyvesni energijos išgavimo atžvilgiu nei tiesioginis deginimas.

Pirolizuojant kietąsias medžiagas, susidaro visų agregatinių būsenų produktai: liekamosios alyvos ir dujos gali būti vėliau deginamos išgaunant energiją arba rafinuojamos iki kitų naudingų medžiagų, kietieji likučiai (anglis) gali būti taip pat perdirbami į pvz., aktyvuotąją anglį.

Dujinimo proceso metu, organinės medžiagos tiesiogiai paverčiamos sintetinėmis dujomis, sudarytomis iš anglies monoksido bei vandenilio. Šios dujos panaudojamos deginimui gaunant elektrą bei garus. Dujinimas naudojamas biomasės jėgainėse energijai ir šilumai gauti.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Atliekų tvarkymo būklės analizė pateikta "Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano" antrajame skyriuje.
Informaciją apie atliekų tvarkymą tam tikrose savivaldybėse galima greitai surasti tinklalapio www.atliekos.info skyriuje "Atliekų tvarkymas savivaldybėse (tik nuorodos)".
Lietuvoje didžioji dalis gamybos ir komunalinių atliekų yra šalinama sąvartynuose. Pagal 2004 m. Aplinkos ministerijos duomenis, sąvartynuose šalinama apie 48,7 %, 27,4 % lieka įmonėse (saugoma), 10,5 % eksportuojama (daugiausiai metalai), 6 % perdirbama, 4,6 % šalinama kitais būdais (naudojama statyboje, kelių remontui, dirvai tręšti, gyvuliams šerti ir t .t.), 2,8 % deginama (dauguma išgaunant energiją).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka