Albert Camus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albert Camus
Albert Camus2.jpg
Kamiu 1957 m.
Gimė: 1913 m. lapkričio 7 d.
Dreanas (buv. Mondovi), Prancūzų Alžyras
Mirė: 1960 m. sausio 4 d. (46 metai)
Vilblevenas, Burgundija, Prancūzija
Palaidotas: Lurmareno kapinės, Vokliūzas
Tautybė: prancūzas
Sutuoktinis(-ė): Simone Hie, Francine Faure
Religija: -
Veikla: filosofas, rašytojas, dramaturgas
Išsilavinimas: filosofas
Alma mater: Alžyro universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Nobelio literatūros premija

Commons-logo.svg Vikiteka: Albert CamusVikiteka

Albert Camus (Alberas Kamiu, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas ir rašytojas, egzistencializmo atstovas. Laikomas vienu žymiausių XX a. prancūzų rašytojų.

Visgi pats A. Kamiu teigė neatstovaujantis jokios mokyklos ar ideologijos, jis netgi neigė savo tapatumą su egzistencializmu bei yra sakęs – „Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė darbininkų šeimoje Mondovio kaime, Alžyre[1]. Iš Elzaso kilęs tėvas buvo sužeistas mūšyje prie Marnos ir mirė. Tuo metu Alberui nebuvo nė vienerių. Motina buvo dalinai kurčia ir jų namuose „daiktai neturėjo vardų“, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu. 1923 m. Alberas Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, vėliau laimėjo vietą į licėjų. Tuo metu pasireiškė tuberkuliozė, vėliau kankinusi filosofą visą gyvenimą. Jau mokykloje susidomėjo filosofija, 1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą (jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis“).

19341937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas jį viliojo kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių: tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis iš partijos buvo išmestas apkaltinus trockizmu. Savo jaunystės laikus, kai mokėsi licėjuje, A. Kamiu aprašė autobiografinėje knygoje „Pirmasis žmogus“ (Le Premier Homme), kurios rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo avarijoje 1960 m. sausio 4 d.

1938 m. persikėlė gyventi į Prancūziją. Per karą dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko Žaną Polį Sartrą, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. 19441947 m. redagavo kartu įsteigtą pogrindinį laikraštį „Combat“. Vėliau jų keliai 1951 m. išsiskyrė dėl Sartro komunistinių pažiūrų.

1957 m. už kūrybą gavo Nobelio premiją.

1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje.

A. Kamiu kūrybos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Alberto Kamiu antkapis

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos[reikalingas šaltinis].

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Apybraižų rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1939), „Jungtuvės“ (Les noces, 1938).
  • Filosofinės esė: „Sizifo mitas“ (1943), „Maištaujantis Žmogus“ (1951).
  • Pjesės: drama „Kaligula“ (1944), „Nesusipratimas“, „Apgulties padėtis“ (1948), „Teisieji“.
  • Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957).
  • Romanai: „Laiminga mirtis“ (1938), „Svetimas“ (1942), „Maras“ (1947), „Krytis“ (1956).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. kuris tuo metu (iki 1962) buvo Prancūzijos kolonija

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose