Kaligula

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kaligula
Romos imperatorius
Caligula 01.JPG
Julijų Klaudijų dinastija
Gimė: 12 m.
Ancijus, Romos imperija
Mirė: 41 m. (~29 metai)
Palatino kalva, Romos imperija
Tėvas: Julijus Cezaris Germanikas
Motina: Agripina Vyresnioji
Sutuoktinis(-ė): 1) Junija Klaudija,
2) Livija Orestila,
3) Lolija Paulina,
4) Milonija Cezonija
Vaikai:

Julija Druzila

SPQRomani.svg
Romos imperatorius
Valdė: 37 m.–41 m. (~4 metai)
Pirmtakas: Tiberijus
Įpėdinis: Klaudijus
Commons-logo.svg Vikiteka: KaligulaVikiteka

Kaligula (Gajus Julijus Cezaris Germanikas, 12 m. rugpjūčio 31 d. – 41 m. sausio 24 d.) – Romos imperatorius iš Julijų–Klaudijų dinastijos 37–41 m.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Moneta su Kaligulos veidu

Gimė Ancijuje. Germaniko ir jo antros eilės pusseserės iš motinos pusės Agripinos Vyresniosios sūnus. Nerono, Druzo, Agripinos Jaunesniosios, Julijos Druzilos ir Julijos Livilos brolis. Klaudijaus sūnėnas.

Nuo ankstyvos vaikystės lydėjo tėvą Germanijos kampanijose. Gajus vilkėdavo specialiai jam pritaikytą kario aprangą ir avėjo sumažintus kariškus sandalus, vadintus kaligomis, todėl kareivių buvo pramintas mažybine šio daiktavardžio forma Caligula. Seneka rašo, jog pačiam Gajui ši pravardė buvo tapusi keiksmažodžiu[1].

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Kaligula siekė neribotos valdžios ir iš pavaldinių reikalavo, kad jį garbintų kaip dievą. Leido daug valstybinių lėšų teatrui, triumfams, statyboms. Tuštėjantį valstybės iždą pildė didindamas mokesčius, konfiskuodamas brangenybes (ypač iš senatorių). Tironiškas Kaligulos valdymas sukėlė Senato ir pretorionų vadų nepasitenkinimą.

Kaligulą nužudė pretorianų karo tribūnas Kasijus Herėja.

Kaligulą – kaip maištaujantį žmogų – savo dramoje „Kaligula“ pavaizdavo prancūzų rašytojas egzistencialistas Alberas Kamiu.

Statybos[taisyti | redaguoti kodą]

Kaligula užbaigė Augusto šventyklos ir Pompėjaus teatro statybas ir pradėjo statyti naują amfiteatrą netoli Septų. Jo įsakymu iš Egipto buvo parplukdytas ir būsimajame Nerono cirke įtaisytas milžiniškas obeliskas, šiandien stovintis Šv. Petro aikštės centre.

Ketino atstatyti Polikrato rūmus Samo saloje, užbaigti Didimo šventyklą Milete, įkurti miestą Alpių viršukalnėse ir perkasti Achajoje Istmo sąsmauką. 39 m. sumanė nutiesti daugiau kaip pusantro kilometro ilgio laikiną pontoninį tiltą iš laivų per sąsmauką tarp Bajų ir Puteolų. Tokiu būdu Kaligula pamėgdžiojo persų karalių Kserksą, 480 m. pr. Kr. savo kariuomenei pastačiusį panašų 1,3 km ilgio tiltą per Helespontą. Svetonijus mini ir kitas priežastis. Pirmąją dieną pasidabinęs Aleksandro Didžiojo šarvais Kaligula perjojo tiltą ant mėgstamo žirgo. Taip buvo paneigta astrologo Trazilo Tiberijui išsakyta pranašystė, esą „Gajus veikiau per Bajų įlanką raitas prašuoliuos, nei taps imperatoriumi“[2].

Fašistinės Italijos laikais iš Nemio ežero dugno buvo ištraukti du Kaligulai sukonstruoti laivai. Mažesniajame buvo Dianos šventykla, didžiajame – plaukiojantys rūmai su marmuro grindimis ir kanalizacija. Laivai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą.

Sąmokslas ir mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Augusto mauzoliejus

Sąmokslas prieš Kaligulą brendo pamažu. Akstinu tam tapo jo sprendimas išžudžius įtakingiausius Senato ir raitelių luomo atstovus visam laikui palikti Romą ir išvykti į Egiptą, kur tikėjosi būti garbinamas kaip dievas. Sąmokslininkai suprato, jog jam pasitraukus iš Italijos bus beveik neįmanoma apsisaugoti nuo jo savivalės. Po kelių nesėkmingų bandymų pašalinti Kaligulą, tai padaryti pavyko pretorionų vadui Kasijui Cherėjai kartu su karo tribūnu Kornelijumi Sabinu. 41 m. sausio 22 d. sąmokslininkai užpuolė Kaligulą besikalbantį su aktoriais Palatino požemiuose. Kaligula žuvo nuo Kasijaus Cherėjos rankos.

Po Kaligulos mirties Senatas ketino atkurti Respubliką. Anot Svetonijaus, būta raginimų „išdildyti iš atminties visus Cezarius ir sugriauti jų šventyklas“[3]. Tuo tarpu susirinkusi minia Kaligulos žudikams reikalavo mirties. Sąmokslininkai nužudė paskutinę Kaligulos žmoną Cezoniją ir jo dukrą Juliją Druzilą. Apie susidorojimą sužinojęs Klaudijus jau buvo išvykęs iš miesto. Užsitikrinęs pretorionų paramą ir tapęs naujuoju imperatoriumi, jis pasmerkė myriop Cherėją ir visus žinomus sąmokslininkus.

Kaligulos kūnas buvo nugabentas į Lamijos sodus, pusiau sudegintas ir užklotas velėna. Grįžusios iš tremties jo seserys kūną atkasė, sudegino ir palaidojo Augusto mauzoliejuje. 410 m. barbarams apiplėšus Romą kapavietė buvo išplėšta, o pelenai išbarstyti.

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Tiberijus
Kaligula (37–41)
Julijų–Klaudijų dinastija
Vėliau valdė:
Klaudijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Seneka, Lucijus Anėjus. Apie sielos ramybę. Vilnius, 2007. Psl. 198.
  2. Svetonijus, Gajus Trankvilas. Dvylikos cezarių gyvenimas. Vilnius, 1998. IV, 19. Psl. 175.
  3. Svetonijus, Gajus Trankvilas. Dvylikos cezarių gyvenimas. Vilnius, 1998. IV, 60. Psl. 199