Krytis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krytis
Camus-La-chute-Gallimard-72.JPG
Autorius(ė) Alberas Kamiu
Žanras filosofinis romanas
Originalus leidimas
Pavadinimas La Chute
Šalis Prancūzija
Kalba prancūzų k.
Leidykla Gallimard
Išleista 1956 m.
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a) Laima Rapšytė
Leidykla Vaga
Išleista 1991 m.
Puslapių 67
ISBN 5-415-00698-2

„Krytis“ (pranc. La Chute) – 1956 m. prancūzų rašytojo Albero Kamiu romanas. Tai buvo paskutinis jo sukurtas grožinis kūrinys. Jame nagrinėjamas žmogaus būties dvilypumas, visuomenės normų prasmė, teisingumas, nekaltumas, tiesa. Visas kūrinys parašytas monologu. Filosofas Žanas Polis Sartras „Krytį“ pavadino gražiausia ir blogiausiai suprasta Kamiu knyga.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Visas kūrinio pasakojimas kuriamas antrojo asmens monologu. Amsterdamo uosto bare „Mexico City“ numanomam veikėjui prisistato Žanas Baptistas Klamansas (Jean-Baptiste Clamence). Jis šiam veikėjui keleto susitikimų šiame bare bei pasivaikščiojimų Amsterdame metu pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis seniau gyvenęs Paryžiuje ir dirbęs advokatu. Savo darbą jis atlikdavęs labai entuziastingai, buvęs gerų manierų, visad šelpdavęs skurdžiuosius, padėdavęs invalidams, našlėms ir našlaičiams, todėl buvęs labai visų gerbiamas ir mėgiamas. Klamansas pasakoja mėgęs tik aukštas ir plačias vietas, džiaugęsis laisve ir savo nesavanaudiškumu. Jis mėgavęsis laime, turtu, moterų draugija, jam nieko gyvenime netrūkę. Tačiau vieną naktį jis netikėtai tapo moters savižudybės liudininku ir nebandė jos gelbėti. Nors šį įvykį jis pamiršęs, bet po keleto metų toje pačioje vietoje išgirdęs juoką, kuris ėmė jį persekioti. Šis keistas juokas, sklindąs lyg iš savęs bei, iš pažiūros mažareikšmis, incidentas su motociklininku privertė Klamansą kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Jis suprato, kad savo geru elgesiu jis tik siekęs galios, garbės, pripažinimo, vertęs kitus jam jausti dėkingumą ir pripažinti jo pranašumą.

Klamansas nusprendė, kad sielos ramybės jam neduoda toks jo veidmainiškumas, todėl jis pasiryžo susigadinti savo reputaciją (vaikė elgetas, pasakojo nepriimtinas istorijas), tačiau aplinkiniai tai palaikę jo humoru. Tuomet jis nutraukęs savo veiklą, santykius su pažįstamais, ėmęsis lėbauti, ištvirkauti.

Paskutinioji monologo dalis vyksta Klamanso bute žydų kvartale. Jis pasakoja dalyvavęs prancūzų pasipriešinime II-ojo pasaulinio karo metais, patekęs į Šiaurės Afriką, kur koncentracijos stovykloje išrinktas „popiežiumi“. Klamansas parodo pašnekovui turįs pavogtą paveikslą „Teisingieji teisėjai“. Tuomet jis paaiškina, kodėl save vadina „atgailaujančiu teisėju“: jis pasakoja, kad žmonija palaidojo žmogaus nekaltumo idėją, taip pat, kad laisvė yra tokia nepakeliama, kad tik vergija išvaduoja žmogų, galiausiai – teisdamas save ir išpažindamas savo kaltes jis gali teisti kitus.