Bjørnstjerne Bjørnson

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bjornstjerne Martinijus Bjornsonas

Bjornstjerne Martinius Bjornson (Bjornstjerne Martinijus Bjornsonas, 1832 m. gruodžio 8 d. – 1910 m. balandžio 26 d.) – pirmasis skandinavų rašytojas, 1903 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Norvegų tautinio himno autorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Kviknėje kaimo pastoriaus šeimoje. Kristianijoje (dabartinis Oslas) baigė gimnaziją. Dirbo žurnalistu, vėliau – Bergene teatro direktoriumi. Ilgą laiką gyveno užsienyje: Vokietijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje.

Bjornsonas 1874 m. Gudbrando slėnyje nusipirko Solestado sodybą, kuri tapo dvasiniu Norvegijos centru. Jis turėjo įtakos norvegų literatūrinės kalbos formavimui. Gynė pavergtas tautas: islandus, suomius, slovakus.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kūryboje Bjornsonas atstovavo norvegų valstietiškosios demokratijos tradicijas ir liberaliosios Pažangos partijos (Venstre) politinius siekius. Pasaulinės šlovės susilaukė kaimo tematikos apsakymais. Prozos kūriniuose ir dramaturgijoje rašytojas stengiasi atsiroboti nuo romantizmo įtakos, laikydamas jį svetimu tikrovei. Dramose iškelia visuomenės gyvenimo problemas ir moralės klausimus. Romanuose būdinga etinė ir pedagoginė problematika.

  • Apsakymai: „Siunevė iš saulės slėnio“ (1857 m.), „Arnė“ (1858 m.), „Vestuvių maršas“ (1872 m.), „Trondas“ (1857 m.), „Linksmas vaikinas“ ir kiti.
  • Dramos: „Virš mūsų jėgų“ (18831895 m.), „Bankrotas“ (1875 m.).
  • Romanai: „Vėliavos mieste ir uoste“ (1884 m.), „Dievo keliu“ (1889 m.).
Commons-logo.svg Vikiteka: Bjørnstjerne Bjørnson – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka