Afroditė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos

Olimpo dievai

Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Afroditė (gr. Αφροδίτη) graikų mitologijoje – meilės ir grožio deivė. Jos dažniausi atributai – obuolys, balandis, rožė, myra, kiškis, mėnulis, delfinas. Nuo IV a. pr. m. e. Afroditė yra dažnai vaizduojama mene (paprastai nuoga). Viena žymiausių šios dievybės statula – Milo Venera.

Afroditės garbei yra pavadintos medžiagos ir priemonės, skatinančios lytinį aktyvumą – afrodiziakai.

Vardai ir jų kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Statula „Afroditė gražiu užpakaliu“

Afroditė turėjo nemažai vardų. Romėnų mitologijoje ji vadinama Venera. Dėl gražių sėdmenų graikiškai vadinta Ἀφροδίτη Καλλίπυγος – „Afroditė gražiais sėdmenimis, užpakaliu“. Pagal menamą gimimo vietą, ji vadinama Kipridė (nuo Kipro salos) arba Citerėja (nuo Kitiro salos).

Afroditės vardas yra neaiškios kilmės. Dažnai jis siejamas su gr. afros – „puta“, bet tai liaudies etimologija[1]. Gali būti, kad vardas iš tikrųjų yra finikiečių kilmės, kadangi dar Herodotas užsimena apie šios dievybės finikietišką kilmę.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Afroditės gimimo versijos yra dvi, pirmoji (senesnė) Hesiodo, antroji – Homero.

Pagal Hesiodo Teogoniją ji kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo. Tai paaiškina ne tik jos vardą, „kilusioji iš putų“ (afros – puta), bet ir vieną epitetų, Andiomenė, „atsiradusi jūros paviršiuje“. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai.

N. Kunas Hesiodo aprašytąjį Afroditės gimimą atpasakoja taip: Urano duktė Afroditė gimė iš baltutėlaitės jūrų putos netoli Kiteros salos. Lengvas, švelnus vėjelis atskraidino ją į Kipro salą. Tenai iš jūros bangų išnirusią meilės deivę apsupo jaunosios horos. Jos apgaubė ją auksu spindinčiais drabužiais ir papuošė plaukus kvepiančių gėlių vainiku. Vešliau pražysdavo gėlės ten, kur žengė Afroditė. Nuostabioji deivė atvyko į Olimpą. Džiugiai sveikino ją dievai. Nuo to laiko auksinė Afroditė, amžinai jauna, žavingiausia iš deivių, visada gyvena tarp Olimpo dievų.[2]

Pagal Homero Iliadą, vėlesniame mite, ji yra Dzeuso ir okeanidės Dionės duktė.

Afroditės grožis[taisyti | redaguoti kodą]

Veneros (romėniškas Afroditės vardas) gimimas, aut. William-Adolphe Bouguereau, XIX a.

Pagal Hesiodą nedera lepiai, lengvabūdei deivei Afroditei stoti į kruviną mūšį. Ji valdo pasaulį žadindama meilę dievų ir mirtingųjų akyse. Niekas negali išvengti Afroditės galios, net dievai, jai nepaklūsta tik Atėnė, Hestija ir Artemidė[2]. Ji apibūdinama kaip aukšta, liekna, švelnių veido bruožų, auksu vilnijančiais plaukais, vainiku dabinančiais jos nuostabią galvą. Afroditė – grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas. Kai ji žengia, švytinti savo grožiu ir pasipuošusi kvepiančiais drabužiais, skaisčiau šviečia saulė, vešliau žydi gėlės, iš miško tankmės pas ją skuba laukiniai žvėrys, būriais sulekia paukščiai. Liūtai, panteros ir lokiai nuolankiai glaudžiasi prie jos kojų. Afroditė ramiai žengia tarp žvėrių, didžiuodamasi savo grožiu. Jos palydovės: horos ir charitės, grožio deivės ir gracijos, kurios aprengia deivę prabangiais rūbais, sušukuoja jos auksinius plaukus ir uždeda jai žėrinčią diademą[2].

Archaiškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, – tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archaiškoji Afroditė, duodanti seksualumą ir vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. „Odisėjoje“ ji – Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias – Herą ir Atėnę. Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas – jų sūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją. Galbūt dėl to ir laikyta karingąja deive, Arėja. Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria – Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą.

Afroditės kultas[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių buvusi dangaus deivė, kuri siuntųsi lietų[2]. Mituose apie Afroditę ir jos kulte stipriai pasireiškė Rytų, labiausiai finikiečių deivės Astartės kulto įtaka[2]. Afroditė tapo meilės deive, kurios sūnus – Erotas. Ji, kaip ir finikiečių Astartė, įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Pagal Homero Iliadą, Odisėją visur ją lydi horos ir charitės, nimfos; ją supa gėlės: anemonės, narcizai, rožės, mirtos, lelijos ir t. t. Kaip ir Astartė bei Babilono-Asirijos Ištar, Egipto Izidė yra lydima laukinių žvėrių: vilkų, lokių, liūtų. Juos ji sutramdo ir perteikia meilės aistrą. Ji priartėja prie Kibelės. Afroditė laikyta ir santuokos deive. Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajei ir Mirai, o Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas „Puotoje“ laiko vulgaria ir visiems prieinama. Tokia ji nėra siejama su dangumi ir laikoma tik Dionės ir Dzeuso dukra.

Antikos menininkai Afroditę vaizdavo apsirengusią ir tik nuo IV a. pr. m. e. pusnuogę ar nuogą. Dažnai ant vazų buvo vaizduojamos Pario teismo ir kitos scenos.

Garbinimo vietos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės kultas sietas su jūra, šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose, ir yra kildinamas iš Azijos. Šventyklos stovėjo Graikijos uostuose, salose: Korinte, Bojotijoje, Mesenijoje, Achajoje, Kretoje, Pafo mieste, Kiteroje. Finikiečiai perkėlė Afroditės kultą į Siciliją.

Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Korinte, Sicilijoje ir kitur esančiose Afroditės šventyklos buvo praktikuojama sakralinė prostitucija.

Buvo garbinama Sirijoje (Efese, Abide, Bible), Lukianas parašė traktatą „Apie Sirijos deivę“.

Romėnų mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pramote. Pagal Ovidijų balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę.

Gražiausioji deivė[taisyti | redaguoti kodą]

Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis„) išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįs turėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas, sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jų vestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiems vestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai“, taip sukiršindama deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių deivių: Dzeuso žmona Hera, išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė. Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris (Aleksandras), Trojos karaliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto, karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją, priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Elena jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris, Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taip prasidėjo Trojos karas.

Pigmalionas[taisyti | redaguoti kodą]

Afroditė dovanoja laimę tam, kas ištikimai jai tarnauja. Taip ji padarė laimingą Kipro menininką Pigmalioną. Pigmalionas nekentė moterų ir gyveno atsiskyręs, vengdamas santuokos. Kartą jis išdrožė iš žvilgančio, balto dramblio kaulo nepaprasto grožio mergaitės statulą. Kaip gyva stovėjo toji statula dailininko dirbtuvėje. Atrodė, ji kvėpuoja, atrodė, jog ji tuojau tuojau pajudės ir prabils. Ištisas valandas dailininkas gėrėjosi savo kūriniu ir pagaliau pamilo paties išdrožtą statulą. Jis dovanojo jai brangius vėrinius, apyrankes ir auskarus, rengė ją puošniais drabužiais, puošė galvą gėlių vainikais. Dažnai Pigmalionas kalbėdavosi su savo statula:

- O, jeigu tu būtum gyva, jei galėtum man atsakyti, koks aš būčiau laimingas!

Tačiau statula stovėjo nebyli. Atėjo Afroditės garbei skirtos šventės. Pigmalionas, paaukojęs meilės deivei baltą telyčaitę paauksuotais ragais, ištiesė į ją rankas ir maldaujamai sušnibždėjo:

- O amžinieji dievai ir tu, auksine Afrodite! Jeigu jūs galite maldaujančiam duoti viską, duokite man žmoną, tokią žavingą, kaip ta mergaitės statula, kurią aš sukūriau.

Pigmalionas nesiryžo prašyti Olimpo dievų, kad suteiktų gyvybę jo statulai, būgštaudamas užrūstinti juos tokiu prašymu. Skaisčiai suliepsnojo aukuro ugnis prieš meilės deivės Afroditės atvaizdą; taip deivė leido suprasti Pigmalionui, jog dievai išgirdo jo maldą. Sugrįžo menininkas namo, priėjo prie statulos ir – o laimė, o džiaugsmas! Statula atgijo! Plaka jos širdis, akys spindi gyvybe. Taip deivė Afroditė dovanojo Pigmalionui gražuolę žmoną.

Narcizas[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau tą, kuris negerbia Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.

Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. Narcizas pamilo savo atvaizdą upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.

Adonis[taisyti | redaguoti kodą]

Atpasakota pagal Ovidijaus poemą „Metamorfozės“.

Bet meilės deivė, taip nubaudusi Narcizą, ir pati patyrė meilės kančias, ir jai teko apraudoti savo mylimąjį Adonį. Afroditė mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, kuriam nė vienas mirtingasis neprilygo grožiu; jis buvo gražesnis net už Olimpo dievus. Užmiršo Afroditė ir Patmą, ir žydinčią Kiterą. Adonis jai buvo mielesnis net už šviesųjį Olimpą. Visas dienas praleisdavo ji su jaunuoju Adoniu, medžiodama Kipro kalnuose ir miškuose, nelyginant mergelė Artemidė. Užmiršo Afroditė savo auksinius papuošalus, savo grožį. Svilinant kaitrai ir per darganą medžiojo ji kiškius, baikščiuosius elnius ir kalnų ožkas, vengdama nušauti grėsmingąjį liūtą ar šerną. Ji prašė, kad ir Adonis nemedžiotų liūtų, lokių ir šernų, kad neištiktų jo nelaimė. Retai palikdavo deivė karaliaus sūnų, o palikdama kaskart maldavo prisiminti jos prašymą. Kartą medžioklėje Adonio šunys aptiko didžiulį šerną. Jie išbaidė žvėrį ir, įnirtingai lodami, nusivijo. Džiaugdamasis tokiu dideliu laimikiu, Adonis nenujautė, jog ši medžioklė bus paskutinė. Vis arčiau loja šunys, štai jau šmėkštelėjo tankmėje didžiulis šernas. Adonis jau rengėsi persmeigti įniršusį žvėrį ietimi, bet staiga šis puolė jį ir savo didžiulėmis iltimis mirtinai sužeidė. Mirė Afroditės mylimasis nuo baisios žaizdos. Afroditė sužinojo apie Adonio mirtį ir, kamuojama neapsakomo sielvarto, iškeliavo į Kipro kalnus ieškoti mylimojo kūno. Stačiais kalnų skardžiais, niūriais tarpekliais, giliųjų bedugnių pakraščiais žengė Afroditė. Aštrūs akmenys ir erškėčių spygliai subadė švelnias deivės kojas. Jos kraujo lašai krito ant žemės, žymėdami taką. Pagaliau Afroditė surado Adonio kūną. Gailiai verkė ji be laiko žuvusio puikaus jaunuolio. Norėdama, kad visada išliktų prisiminimas apie jį, deivė pavertė Adonio kraują švelniąja anemone. O ten, kur iš žaizdotų deivės kojų krito kraujo lašai, išdygo puošnios rožės, raudonos, kaip Afroditės kraujas. Pasigailėjo griausmavaldis Dzeusas meilės deivės ir įsakė savo broliui Hadui ir jo žmonai Persefonei kasmet išleisti Adonį iš liūdnos mirusiųjų šešėlių karalystės į žemę. Nuo tada pusę metų Adonis praleidžia Hado karalystėje, o kitą pusę gyvena žemėje su deive Afrodite. Visa gamta džiūgauja, kai sugrįžta į žemę, į skaisčią saulės šviesą jaunas, puikus Afroditės mylimasis Adonis.

Psichė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyveno karalius ir karalienė, jie turėjo tris dukteris, viena už kitą buvusi gražesnė. Jauniausioji buvo vardu Psichė, pati gražiausia. Tarp žmonių sklido kalbos jog ji yra gražesnė net už pačią Afroditę. Tą išgirdusi Afroditė sumanė nubausti Psichę. Pasikvietė Erotą, savo sūnų, ir liepė padaryti taip, kad ji įsimylėtų patį bjauriausią žmogų pasaulyje. Bet Erotas (įsimylėjo ją) nepaklausė savo motinos ir pats nutarė tapti jos vyru.

Psichės tėvai norėjo jai surasti jaunikį, bet norinčių vis neatsirado. Galiausiai tėvas, apimtas nevilties, nuėjo patarimo pas orakulą. Orakulas pasakė, kad jis turi palikti ant kalno viršūnės savo dukterį. Taip pat orakulas pasakė, jog ji tapsianti žmona dievo, priverčiančio paklusti visą pasaulį ir gąsdinančio savo ginklu visus dievus. Ji buvo palikta ant kalno viršūnės. Vėjas ją nunešė į Eroto rūmus. Ten po keleto išbandymų ji sužinojusi, jog busianti Eroto žmona. Ji, paslapčia trokšdama pamatyti, kas jos būsimasis vyras, sutepė vaško lašu jo sparną, nes Erotas slėpėsi dieną ir bendraudavo su ja vakare, taip neparodydamas savo išvaizdos. Kai Erotas grįžo namo sužeistas, Afroditė suprato jo klastą ir pradėjo persekioti Psichę. Bet Psichė, nesulaukusi pagalbos kitų deivių šventyklose, galų gale pati atėjo į Afroditės šventyklą, nusprendusi, jog nepabėgs nuo deivės. Tada Afroditė skyrusi jai tris žmogui neįveikiamas užduotis. Psichei į pagalbą ateidavę įvairūs padarai (skruzdėlės, nusprendusios padėti būsimai Eroto žmonai) ir jį įvykdžiusi užduotis. Kai Erotas pasveiko, nuvyko prašyti kitų dievų pagalbos, kad jis su Psiche galėtų susituokti. Dievai nusprendė padėti Erotui, buvo iškeltos vestuvės Olimpe ir pakviesta Afroditė. Taip Psichė tapo Afroditės sūnaus Eroto žmona. Vėliau tapo nemirtinga.

Romėnų mitologijoje yra analogiškas mitas, tik skirtingi dievybių vardai: Afroditė – Venera, Erotas – Amūras.

Vaikai[taisyti | redaguoti kodą]

Su Arėju:

  1. Anteras, paniekinamos, netrokštamos meilės personifikacija;
  2. Erotas, meilės dievas;
  3. Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė;
  4. Himeras, geismo, aistros, troškimo personifikacija;
  5. Deimas, baimės kėlimo personifikacija;
  6. Fobas, baimės ir siaubo personifikacija.

Su Dionisu:

  1. Charitės, geranoriškos, malonios ir linksmos deivės;
    1. Aglėja
    2. Eufrosinė (Euphrosyne)
    3. Talija
  2. Himenajus, santuokos dievas;
  3. Priapas, vaisingumo dievas.

Su Hermiu:

  1. Eunomija, viena iš Horų;
  2. Hermofroditas, jaunuolis prakeiktas nimfos;
  3. Peitė, gundymų ir įtikinėjimų personifikacija;
  4. Rodas;
  5. Tichė, laimės personifikacija.

Su Anchisu:

  1. Enėjas, Iliados didvyris;

Su Butu:

  1. Eriksas, karaliaus Buto sūnus.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. N. Kardelis, „Apie Kratilo etimologijas“, p. 264, in: Platonas, „Kratilas“, 1996
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 N. Kunas. Afroditė. Senovės Graikijos Legendos ir Mitai. 56-57 p., Alma littera. 2003

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka